7 Minutės
CGI hiperautomobilis pagal Max Shkinder perkūrė Ferrari flagmaną
Internete vėl pasirodė įspūdingas neoficialus Ferrari hiperautomobilio CGI renderis, šįkart atnaujintas vėlyvaisiais 2020-aisiais metais. Jį sukūrė Max Shkinder — Ukrainoje gimęs, Jungtinėje Karalystėje dirbantis dizaineris ir buvęs McLaren vyresnysis dizaineris. Šis renderis įsivaizduoja Ferrari flagmaną, kuris tuo pačiu metu atrodo agresyvesnis ir grakštesnis nei gandais apipintas F80.
Vizualiai tai — drąsi interpretacija, kurioje derinamas tradicinis Italijos sportinių automobilių dizaino aukštinimas su šiuolaikinėmis aerodinamikos ir technologijų idėjomis. Renderiai parodo ne tik išraiškingas kėbulo formas, bet ir aiškų fokusą į oro srautų valdymą, anglies pluošto paviršius ir žemą, plėšriai atrodančią stovėseną. Toks hiperautomobilis, net jei ir egzistuotų tik kaip dizaino tyrimas, kelia klausimus apie Ferrari ateitį: ar markė pasiruošusi žengti į ultra-ekskluzyvų segmentą su visiškai nauju, ribotu flagmanu?
Kodėl ši koncepcija svarbi
Per pastaruosius metus Ferrari labai išplėtė savo modelių portfelį. Nuo elegantiškos Roma ir hibridinio SF90 Stradale iki visureigio Purosangue ir greitai ateinančios visiškai elektrinės Elettrica — markė dabar pasiūlo modelių beveik kiekvienam turtingiausiam pirkėjui. Šis asortimento išsiplėtimas yra viena iš priežasčių, kodėl hiper-ekskliuzyvus, halo lygio hiperautomobilis būtų strategiškai prasmingas: jis sustiprintų Ferrari našumo DNR ir aiškiai parodytų konkurentams, kad markė vis dar gali tęsti aukščiausio lygio inžinerinę bei estetinę meistriškumą.
Be to, toks flagmanas veiktų kaip vizualinis ir emocinis magnetas: jis stiprintų prekės ženklo prestižą, teiktų reklaminę sinergiją su hibridiniais ir elektriniais projektais bei primintų kolekcionieriams, kad Ferrari sugeba kurti ribotus, rankų darbo šedevrus. Net jei gamyba būtų labai ribota, platesnė marketingo ir technologinė vertė galėtų atsipirkti per prekinį ženklą ir padėti formuoti rinkos lūkesčius dėl ateities modelių.
Svarbu pabrėžti: šis CGI koncepcinis projektas nėra oficialus Ferrari pristatymas ar patvirtintas modelis. Vis dėlto renderiai atveria įdomią diskusiją: ar Ferrari realiai galėtų imtis dvikovos su gamintojais, tokiais kaip Koenigsegg, Pagani ir Bugatti, pristatydama savo specialiai sukurtą, itin aukštos klasės flagmaną? Atsakymas priklauso nuo techninių sprendimų, gamybinių pajėgumų, kainodaros strategijos ir prekės ženklo vizijos dėl ateities variklių ir elektrifikacijos.
Dizaino užduotis: griežtesnis ir elegantiškesnis
Shkinderio dizaino kalba remiasi priešybėmis: skustuvo aštrumo agresija susimaišo su skulptūrine elegancija. Lyginant su dabartiniais Ferrari aukščiausios klasės konceptais, šis hiperautomobilis yra žemesnis, platesnis ir pasižymi agresyvesnėmis aerodinaminėmis detalėmis. Dizaino užduoties pagrindiniai akcentai apima:
- Išraiškingą priekinį splitterį ir tankiai sukomponuotas oro įsiurbimo angas, kurios suteikia piktesnę išvaizdą
- Sklandžius šoninius profilius, kurie pamažu susiaurėja link agresyvių galinių difuzorių
- Integruotas aerodinamines plokštes ir paviršius, kurie atrodo tiek estetiškai, tiek funkcionaliai
Bendras stovėsena labiau primena trasai skirtą hiperautomobilį nei GT klasės modelį, tačiau smulkios detalės išlaiko Ferrari elegancijos ir rafinuotumo kalbą. Toks derinys — piktiškumo ir grožio — vizualiai sieja šią koncepciją su tokiais ultra-ekskluzyviais modeliais kaip Koenigsegg Jesko, Pagani Utopia ar ateityje laukiama Bugatti Tourbillon.
Techninė dizaino prasme galima pastebėti ir keletą konkrečių sprendimų, kuriuos rinkos entuziastai vertina: aktyvios aerodinamikos elementai, kurie keičia pasipriešinimą ir priplėšimą priklausomai nuo greičio; integruoti oro kanalai per priekinį kapotą ir šoninius šoklius; bei galimybė naudoti pažangias anglies pluošto konstrukcijas, kad būtų sumažintas svoris ir padidintas struktūrinis standumas. Tai tarsi moderni interpretacija klasikinio V12 hiperautomobilio, prijungto prie naujausių technologinių sprendimų.
Speculiacijos apie našumą ir variklį
Oficialių skaičių nėra, nes tai — skaitmeninis konceptas. Vis dėlto automobilių bendruomenė jau spėlioja ir kelia hipotezes. Atsižvelgiant į Ferrari inžinerinę istoriją ir hiperautomobilio užduotį, galima išskirti keletą tikėtinų pavaros agregatų krypčių:
- Plug-in hibridinis sprendimas su aukštų apsukų V12 varikliu, sujungtu su elektriniais varikliais, skirtas pasiekti ekstremalų maksimalų išmetamąjį efektą ir momentinę galią
- V12 dominuojanti architektūra, kurioje prioritetas teikiamas garso charakteristikai, sukimo momentui ir aukštųjų apsukų galiai, o ne vien tik elektriniams rodikliams
- Bendrąja prasme bendruomenėje sklinda spekuliacijos, kad maksimalus galingumas gali siekti net iki 1 600 AG, tačiau tokius skaičius reikėtų vertinti atsargiai
Daugelis puristų hiperautomobilio sąvoką vis dar sieja su V12 tradicija — tai yra garso, linijos ir istorinio prestižo komponentas. Jei Ferrari ketintų tiesiogiai konkuruoti su Koenigsegg ir Bugatti tiek našumo, tiek prestižo fronte, V12 su PHEV architektūra būtų logiškas sprendimas: V12 suteiktų tradicinį emocinį komponentą, o elektrinė dalis — momentinį sukimo momentą ir papildomus skaitiklius ralio laipteliams.
Techniniai variantai galėtų būti gana įvairesni: nuo didelio galingumo centrinio V12 su dviem ar daugiau elektros variklių priekyje/užpakalyje (tam, kad būtų pasiektas keturių ratų varomas režimas bei momentinė reakcija), iki specializuotų baterijų modulių, optimizuotų tiek maksimaliam išvystomam galingumui, tiek trumpo laikotarpio energijos tiekimui trasoje. Kitas svarbus aspektas — aušinimo strategija: tokio lygio varikliai reikalautų pažangios aušinimo sistemos, kuri išlaikytų pastovų temperatūros profilį ekstremaliomis sąlygomis, nepadidinant aerodinaminio pasipriešinimo per daug.
Be to, priimtinam našumui pasiekti reikėtų investicijų į transmisiją (greičiausiai pažangus dvigubos sankabos/sequential gearbox su trumpais perdavimo laiptais), aktyvias rankenos sistemas (torque vectoring) ir pažangias stabdžių technologijas su regeneraciniu komponentu, kad būtų subalansuotas elektrinių modulių efektyvumas ir tradicinės stabdymo jėgos kontrolė.
Rinkos pozicionavimas ir reikšmė
Jei Ferrari kada nors pagamintų tikrą halo hiperautomobilį, skirtą kovai su ultra-ekskluzyviais konkurentais, toks modelis atliktų keletą svarbių vaidmenų:
- Sustiprintų Prancing Horse (Ėriuko) poziciją ekstremalaus našumo segmento viršūnėje
- Veiktų kaip halo produktas, pritraukiantis dėmesį prie hibridinių ir elektrifikacijos iniciatyvų, tokių kaip Elettrica
- Uždrausmintų kolekcionierių pasitikėjimą, kad Ferrari ir toliau kuria riboto leidimo, inovatyvius meistrystės pavyzdžius
Tokio modelio vertė neapsiribotų vien pardavimais — net kelios dešimtys rankų darbo vienetų galėtų tapti reklamine priemone, didinančia likusių modelių prestižą ir suteikiančia technologijų demonstracinę platformą. Pavyzdžiui, technologijos, išbandytos hiperautomobilyje (kompozitai, energijos valdymas, variklių deriniai), vėliau galėtų būti adaptuotos serijiniams modeliams, taip pagerinant viso asortimento našumą ir efektyvumą.
Tuo pačiu metu reikėtų atsižvelgti į rinkos rizikas: itin aukšta kaina, griežti emisijų reglamentai skirtingose teritorijose, logistikos ir aptarnavimo iššūkiai, taip pat būtinybė išlaikyti autentinį Ferrari charakterį be per didelio komercializavimo. Šio tipo projektai dažnai reikalauja ne tik didelių investicijų, bet ir strateginių sprendimų dėl gamybos apimčių, kainodaros bei eksploatacijos paslaugų tinklo elitinėms klientų grupėms.
Cituojama ištrauka: "Ši koncepcija parodo, kad Ferrari gali būti tuo pačiu metu brutalus ir gražus." Ši mintis gerai atspindi dialektiką, kurią Ferrari gali norėti išlaikyti: tradicinis garsas ir emocija kartu su moderniomis inžinerinėmis inovacijomis.
Paskutinės mintys
Skaitmeniniai renderiai, tokie kaip šis Max Shkinder darbas, yra daugiau nei fanų menas — jie tyrinėja idėjas, provokuoja diskusijas ir dažnai įkvepia tiek dizainerius, tiek inžinierius realaus pasaulio sprendimams. Ar Ferrari ryžtųsi sukurti V12 dominuojantį hiperautomobilį, kuris mesti iššūkį Koenigsegg, Pagani ir Bugatti? Tai išlieka atviru klausimu. Tačiau koncepcija įrodo, kad egzistuoja apetitas Ferrari, kuris būtų piktesnis, grakštesnis ir akivaizdžiai ekstremalus.
Galiausiai, realiame pasaulyje sėkmė priklausytų nuo daugelio faktorių: techninės įgyvendinimo galimybės, finansinės logikos, klientų paklausos aukščiausiame segmente ir nuo to, kaip Ferrari sugebėtų išlaikyti balansą tarp tradicijos ir modernumo. Ką manote jūs — ar Ferrari galėtų tai įgyvendinti realybėje? Ar toks hiperautomobilis pakeistų aukščiausio lygio superautomobilių peizažą, ar išliktų greičiau simboliniu nei komerciškai sėkmingu projektu?
Šaltinis: autoevolution
Palikite komentarą