1970 metų Pontiac Grand Prix Hurst: retos amerikietiškos klasikos atgimimas

Pontiac Grand Prix – vienas garsiausių Amerikos asmeninių prabangių kupė automobilių, meistriškai derinantis raumeningo automobilio dvasią su rafinuotu komfortu. Nors daug klasikinių modelių pelnytai vertinami, nedaug istorijų yra tokios įdomios kaip 1970-ųjų Grand Prix su legendine Hurst keturių pavarų mechanine dėže prikėlimas – šis automobilis yra toks retas, kad šiandien išlikę vos keli egzemplioriai. Kviečiame susipažinti su šio modelio istorija, dizainu, techninėmis savybėmis bei įspūdinga restauracija, įrodančia, kad raumeninių automobilių kultūra išlieka gyva.

Pontiac Grand Prix ištakos: Asmeninis prabangus kupė ir amerikietiškas raumenys

Pontiac Grand Prix debiutavo 1962 metais, siekiant suteikti pirkėjams daugiau nei tik kasdienišką transporto priemonę. Automobilis buvo kuriamas ant tvirto Catalina važiuoklės, turėjo individualias sėdynes priekyje, centrinę konsolę ir ypatingą dėmesį vairuotojo patirčiai. Pirmąiais metais buvo pagaminta kiek daugiau nei 30 000 vienetų, o 1963-aisiais pardavimai šoktelėjo iki beveik 73 000 – įspūdingas rezultatas prabangiame segmente.

1965–1968 metais Grand Prix buvo iš esmės atnaujintas – jį papuošė „Coke-bottle“ linijos, tapusios Detroito automobilių sinonimu. Asortimente buvo ir elegantiškas 389 V8, ir galinga 428 HO Tri-Power versija, pastaroji pasiekdavo net 390 AG – ideali tiems, kam svarbus našumas. Įprastai per metus buvo surenkama apie 50 000 vienetų, tačiau būtent ribotos serijos ir didelės galios variantai iki šiandien traukia kolekcionierių dėmesį.

Trečiosios kartos perversmas: G-body platforma ir retumas

1969–1972 metais Grand Prix buvo gaminamas ant G-body platformos, kuri automobilių entuziastų vertinama kaip aukso amžius. Ypač įsimintini buvo 1969-ieji – tuomet buvo pagaminta net 112 500 automobilių, daugiausia dėl ištobulinto dizaino ir galingo bazinio 400 kub. colių Pontiac V8 variklio (galingiausia versija siekė iki 350 AG). Pirkėjai galėjo rinktis trijų pavarų mechaninę ar Turbo-Hydramatic automatinę greičių dėžę.

1970 metų Grand Prix laukė svarbiausias atnaujinimas – 428 keitė dar galingesnis 455 kub. colių V8 variklis. Jis išlaikė 370 AG galią, tačiau sukimo momentas šoktelėjo net iki 500 lb-ft, paversdamas automobilį tikra gatvių jėga. Ir 400, ir 455 V8 buvo siūlomi kartu su itin reta grindinėje įtaisyta Hurst keturių pavarų mechanine dėže – tokia konfigūracija laikoma viena geidžiamiausių tarp raumeninių automobilių kolekcionierių. Nenuostabu, kad 1970-aisiais iš gamyklos išriedėjo vos 329 tokie automobiliai, todėl tai vieni rečiausių klasikinių Pontiac modelių.

Nors techninės galimybės tobulėjo, 1970 m. pardavimai sumažėjo iki maždaug 66 000 vienetų, daugiausia dėl pakitusių vartotojų įpročių ir ekonominių sunkumų. Gamintojas rekordinį gamybos lygį pasiekė 1978-aisiais (daugiau nei 228 000 vienetų), tačiau vėlesni modeliai buvo kompaktiškesni ir ne tokie orientuoti į našumą. Ankstyvųjų septintojo dešimtmečio G-body Grand Prix, ypač su keturių pavarų dėže, šiandien kolekcininkų vertinami dėl neprilygstamos išvaizdos, galios ir išskirtinumo.

Pavarų dėžių pasirinkimas ir Hurst retenybė

Dauguma pirkėjų rinkosi komfortišką GM Turbo-Hydramatic automatinę greičių dėžę, kuri puikiai atitiko prabangią Grand Prix dvasią. Vis dėlto keletas entuziastų pirmenybę teikė gryno vairavimo pojūčiui su Hurst grindine keturių pavarų mechanine dėže. Mechaninės dėžės siūlytos iki 1971 metų vidurio, todėl tokie automobiliai šiandien – beveik unikalūs. Verta paminėti, kad 1970-aisiais už šią opciją reikėjo primokėti 226 JAV dolerius – reikšminga suma tuo metu.

Neįtikėtina atgimimo istorija: YouTube mechaniko nuotykis

Klasikinių automobilių gelbėjimas – kupinas iššūkių, netikėtumų ir techninių sumanymų reikalaujantis procesas. Tai puikiai žino Jeffas Herrickas, Chief Classics YouTube kanalo kūrėjas iš Nebraskos ir ištikimas Pontiac gerbėjas. Jis šį Grand Prix atrado netikėtai – ieškojo 1965 metais pagaminto Catalina 2+2 su legendiniu 421 HO Tri-Power varikliu, tačiau akį patraukė apleistas 1970-ųjų Grand Prix, ilgus metus rūdijęs pardavėjo aikštelės gale.

Automobilis buvo nuvažiavęs 90 000 mylių, turėjo daugybę techninių problemų. Ilgametis apleidimas, prakiuręs kuro bakas ir korozija – net ir po baltu vinylo stogu – leido aiškiai suprasti, jog bus nelengva. Nepaisant to, originali variklio ir dėžės sąranka išliko, o retumas ir galimybės atgimti tapo lemiamu veiksniu.

Atgaivinimo darbai – pirmieji žingsniai

Pirmiausia Jeffas dėmesį skyrė garsiąjam 400 V8 varikliui. Keli litrai šviežio benzino į karbiuratorių ir nauji žvakės padėjo prikelti variklį. Tačiau ilgi metai be darbo darė savo – kompresijos testai parodė, kad trys cilindrai veikia silpnai. Vis dėlto, automobilis pasirodė tvirtas. Po ilgų metų privaloma buvo pakeisti alyvą – dvigubos STP filtro sistemos keitimas žadino tiek galvosūkių, tiek šypsenų.

Tuomet atėjo laikas pagrindiniam akcentui – Hurst keturių pavarų dėžei. Jeffas buvo šokiruotas radęs, kad dėžės korpuse vietoj alyvos telkšo purvinas, drumstas vanduo – dažnas reiškinys retuose „barn find“ atradimuose. Galinių ratų pavara ir sukietėjęs kardaninis velenas pareikalavo papildomo dėmesio: buvo pakeisti riebokšliai, sureguliuoti komponentai ir užtikrintas tinkamas tepimas būsimoms kelionėms.

Kritinės sistemos: kuro ir stabdžių restauravimas

Grand Prix atgaivinimas pareikalavo išties daug kantrybės bei išradingumo, ypač tvarkant kuro ir stabdžių sistemas. Degalų vamzdeliai buvo smarkiai pažeisti korozijos, filtrai užsikimšę – laikinai problemą sprendė žarnelės, leidusios atlikti pirmuosius bandymus. Originalus starteris greitai baigė savo tarnavimą ir buvo pakeistas nauju patikimumui užtikrinti.

Pavarų svirtis – Hurst mechanizmas – po kruopštaus valymo ir tepimo vėl leido perjungti visas keturias pavaras, nors ir su tikroms amerikietiškoms raumeninėms mašinoms būdingu pasipriešinimu. Tačiau automobilis vis dar nebuvo paruoštas keliams be saugių stabdžių – čia ir kilo didžiausi iššūkiai. Proporcinio vožtuvo nuotėkis ir užstrigusios rankinio trosų sistemos privertė ieškoti kūrybiškų sprendimų. Galiausiai Jeffas pasiekė, kad automobilis po daugelio metų savarankiškai pajudėtų – triumfuojantis, nors ir laikinas važiavimas nutrūko dėl vėl suprastėjusios kuro sistemos būklės.

Kai laikinas pataisymas nebeveikė, Jeffas panaudojo nedidelį nešiojamą kuro bakelį bagažinėje – tai klasikinis restauracijos būdas, leidžiantis apeiti gamyklines problemas ir tęsti darbus.

Našumas, rinkos pozicija ir palyginimas

1970 metų Pontiac Grand Prix Hurst buvo tikras raumeninis prabangus kupė, jungęs galingą 370 AG V8 motorą (ar net iki 500 lb-ft su didžiausiu 455 variantu) su išskirtiniu Pontiac dizainu. Nors Chrysler ir Ford taip pat siūlė savas prabangių sportinių kupė interpretacijas, Grand Prix išsiskyrė unikaliu G-body valdymu, stilingu salonu ir retu keturių pavarų entuziastų rinkiniui skirtu pasirinkimu.

Šiandien kolekcininkų rinkoje ankstyvieji septintojo dešimtmečio Grand Prix modeliai ir toliau sulaukia dėmesio, ypač turintys Hurst mechaninę dėžę ir originalius galingus V8. Jie dažnai vertinami aukščiau už konkurentus, o išlikę neliesti automobiliai su originaliomis pavaromis aukcionuose ar privačiuose pardavimuose kainuoja brangiai.

Išvada: Raumeninių automobilių paveldas gyvas

Tokio reto klasikinio automobilio kaip 1970 metų Pontiac Grand Prix Hurst atgaivinimas – didelis iššūkis. Jeffo Herricko atsidavimas, techninės žinios ir meilė Amerikos automobilių istorijai padėjo išsaugoti dalelę Detroito aukso amžiaus ir priminė visiems entuziastams originalių raumeninių automobilių žavesį. Investicijos į detales siekė apie 1500 dolerių, o darbo valandos – nesuskaičiuojamos. Rezultate Grand Prix vėl tapo važiuojančiu automobiliu, laukiančiu naujo skyriaus ir naujo šeimininko, kuris įvertins šį paveldą.

Jei ieškote autentiško G-body našumo simbolio arba norite išvysti tikrą raumeninio automobilio prisikėlimą – šio Pontiac Grand Prix istorija ir vaizdo įrašas įkvėps kiekvieną entuziastą.