T. Budreika: dyzelinas gali perkopti 2,5 euro ribą

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ekonomistas T. Budreika teigia, kad dyzelino kaina Lietuvoje gali perkopti 2,5 euro ribą, jei JAV nuspręstų riboti šio kuro eksportą. Nors žaliavinės naftos kaina pastarosiomis savaitėmis mažėja, aukštą dyzelino kainą palaiko sumažėję jį perdirbančių gamyklų pajėgumai.

Šiandien didžiausia degalinėse fiksuota kaina siekė 2,37 euro už litrą. Papildomo neapibrėžtumo rinkai sukėlė Donaldo Trumpo pareiškimas, kad jis svarsto nutraukti dyzelino eksportą iš JAV. Tikimybė, kad toks sprendimas bus priimtas, esą nėra maža, nes JAV kadencijos vidurio rinkimų kampanijoje aukštos degalų kainos tapo svarbiu politiniu klausimu.

Jei toks scenarijus išsipildytų, dyzelino kaina galėtų perkopti 2,5 euro ribą. Užsitęsęs kainų šokas reikštų ne tik brangesnį kurą, bet ir didesnę infliaciją, brangesnį skolinimąsi bei lėtesnį ekonomikos augimą.

Kuro kainų šuolis ir šeimų išlaidos

Vidutinės namų ūkių disponuojamosios pajamos siekia maždaug 2 000 eurų per mėnesį. Transportui vidutiniškai skiriama apie 310 eurų, iš kurių maždaug 200 eurų tenka degalams.

Nuo metų pradžios vidutinė dyzelino kaina pakilo nuo 1,53 iki maždaug 2,25 euro, arba 47 proc. Jei šeima nekeičia vartojimo įpročių, važiuoja tiek pat, nemažina greičio ir nepersėda į viešąjį transportą, jos išlaidos degalams jau padidėjo maždaug 94 eurais per mėnesį.

Per pastaruosius metus mėnesinės namų ūkių pajamos išaugo maždaug 140 eurų. Todėl, vertinant vien kuro išlaidų augimą, vidutinis įperkamumas nesumažėjo. Vis dėlto tokie vidurkiai neatskleidžia visos situacijos.

Pajamų augimas pasiskirsto netolygiai: vienų gyventojų atlyginimai didėja sparčiai, kitų beveik nesikeičia. Todėl dalis visuomenės, ypač gyvenančių regionuose, pagrįstai jaučia prastėjančią finansinę padėtį.

Brangstant kurui, keičiasi ir vartojimo įpročiai. Namų ūkiai gali mažiau važinėti, dažniau rinktis viešąjį transportą, taupesnį automobilį ar elektromobilį. Tokios alternatyvos labiau prieinamos didmiesčiuose. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gyvena beveik 40 proc. Lietuvos gyventojų, todėl dalis jų, reaguodami į brangstančius degalus, gali rinktis viešąjį transportą. Šis pokytis jau matomas bendroje degalų vartojimo statistikoje.

Gegužę, per ankstesnį kainų piką, dyzelino suvartojimas buvo maždaug 10 proc. mažesnis nei prieš metus. Rugsėjo duomenų dar nėra, tačiau tikėtina, kad aukštesnės kainos vartojimą ir vėl mažins.

Namų ūkis, prieš kainų šuolį degalams išleisdavęs apie 200 eurų per mėnesį, už tokį patį kiekį šiandien sumoka apie 294 eurus. Tą patį atstumą nuvažiuojant elektromobiliu, elektrai būtų išleidžiama apie 90 eurų. Tai sudarytų daugiau nei 200 eurų skirtumą per mėnesį, o turint saulės elektrinę išlaidos galėtų būti dar mažesnės.

Elektromobilis nėra sprendimas visiems. Jo įsigijimas reikalauja didelės investicijos, regionuose vis dar trūksta įkrovimo infrastruktūros, svarbūs ir elektros tinklo pajėgumai. Vis dėlto pokytis jau vyksta: elektromobilių ir įkraunamųjų hibridų skaičius Lietuvos keliuose šiemet išaugo maždaug 15 tūkst., arba apie trečdalį. Jie vis dar sudaro tik apie 3,5 proc. aktyvaus automobilių parko.

Mokesčiai ar investicijos į atsparumą?

Dyzelinui taikomas 21 proc. PVM tarifas, todėl kylant kainai didėja ir valstybės surenkamas PVM. Dyzelinui pabrangus nuo 1,53 iki 2,25 euro, už kiekvieną litrą valstybei sumokama maždaug 12,5 cento daugiau PVM.

Akcizas priklauso ne nuo degalų kainos, o nuo parduodamo jų kiekio. Todėl mažėjant vartojimui mažėja ir akcizo pajamos į biudžetą.

Politikai gali rinktis paprasčiausią sprendimą, kaip tai padarė Latvija, ir mažinti degalų mokesčius. Dalinė kompensacija mažinant akcizus yra galima ir svarstytina, tačiau toks žingsnis rinkai siųstų signalą nesirūpinti vartojimo efektyvumu.

T. Budreikos vertinimu, tikslingiausia būtų papildomas PVM pajamas panaudoti tam, kad kitas naftos kainų šokas Lietuvos gyventojams ir verslui būtų mažiau juntamas. Tam reikėtų spartinti pramonės, transporto įmonių ir gyventojų elektrifikaciją.

Taip pat reikėtų investuoti į projektus, didinančius elektros pasiūlą ir tinklo pajėgumus Lietuvoje. Trumpuoju laikotarpiu galėtų būti taikomos ir Prezidento siūlomos elektros kainos kredito priemonės energijai imlioms įmonėms, kai dalis elektros infrastruktūros kaštų būtų sumokama vėliau, pagerėjus energetinei situacijai.

Elektros kaina tampa konkurencingumo klausimu

Elektra Lietuvos įmonėms šiuo metu kainuoja mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau yra dukart brangesnė nei Kinijoje ir beveik tris kartus brangesnė nei JAV. Tai mažina Lietuvos konkurencingumą ir lėtina elektrifikaciją.

Didžiosios pasaulio ekonomikos, siekdamos mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, juda didesnės elektrifikacijos kryptimi. Kinija jau yra gerokai labiau elektrifikuota nei Lietuva: elektra sudaro apie 28 proc. galutinio energijos suvartojimo, Europos Sąjungoje šis rodiklis siekia 23,4 proc., JAV – 22 proc., o Lietuvoje – tik 16,5 proc.

Jei Lietuva nori konkurencingesnės pramonės ir mažesnių transporto išlaidų gyventojams, dabartinę krizę reikėtų išnaudoti mažinant priklausomybę nuo pasaulinių naftos kainų prieš kitą kainų šoką.