Vilniuje viešosioms erdvėms išleidžiami milijonai eurų

Vilniuje atnaujinama ir kuriama vis daugiau parkų, skverų, aikščių, žaidimų bei sporto aikštelių, tačiau urbanistas M. Marozas ragina miestą daugiau dėmesio skirti ne kiekybei, o viešųjų erdvių kokybei.

Vilniaus vystymo kompanijos Projektavimo ir teritorijų planavimo departamento direktorius Remigijus Šimkus gerą viešąją erdvę apibūdina kaip lengvai pasiekiamą, esančią netoli namų, žalią ir pritaikytą įvairioms socialinėms grupėms. M. Marozas viešosios erdvės sąvoką apibrėžia dar plačiau.

„Viešoji erdvė yra visa tai, kas nėra privatu. Tai ir gatvės. Jei pažvelgtume į miesto teritoriją, gatvės yra pagrindinė viešoji erdvė. O sudėjus visų skverų ir aikščių plotus, jie greičiausiai būtų kelis kartus mažesni“, – teigė urbanistas.

Pastaruoju metu sostinėje viena po kitos atnaujinamos ar kuriamos erdvės, kuriose žmonės gali ilsėtis, sportuoti ir leisti laisvalaikį. Vis dėlto M. Marozas pabrėžia principą, kad mažiau yra daugiau.

„Galbūt geriausiai tai atsiskleidžia sovietmečiu statytuose mikrorajonuose. Maždaug 70–75 proc. viso ploto juose sudaro viešosios erdvės. Tačiau kyla klausimas, kiek malonu leisti laiką kurio nors daugiabučio kieme. Galbūt smagiau ateiti į Katedros aikštę, pasivaikščioti Gedimino prospektu ar nuvažiuoti į Vingio parką. Viešųjų erdvių kokybė yra esminis dalykas“, – sakė jis.

Urbanisto teigimu, viešųjų erdvių kūrimas nėra vien architektų darbas. Į šį procesą turi būti įtraukiama visuomenė, nes tai yra visų miesto gyventojų turtas.

R. Šimkus patvirtino, kad diskusijos su visuomene vyksta. Jo teigimu, vienas svarbiausių pokyčių – tai, kad sovietmečiu sprendimai dažnai būdavo priimami neatsiklausus gyventojų, o dabar stengiamasi juos kuo labiau įtraukti į projektavimo procesą.

„Vis dar turime daug žmonių, gyvenusių sovietmečiu, kurie galbūt nėra įpratę, kad jų nuomonė svarbi ir jos klausiama. Kartais pastebime nedrąsumo ir nepasitikėjimo, tačiau jaunimas į tai žiūri kitaip. Manau, kad šis lūžis po truputį vyksta“, – teigė R. Šimkus.

M. Marozas pabrėžė, kad ne kiekvienas architektas geba gerai projektuoti viešąsias erdves. Planuojant tokias vietas būtina atsižvelgti į sezoniškumą, skirtingų socialinių ir amžiaus grupių poreikius bei konkrečius žmonių įpročius.

Pasak urbanisto, žmonės nemėgsta ilgai būti visiškai atvirose erdvėse miesto centre, o vaikų žaidimų aikštelėse būtinas pavėsis. Todėl vien visuomenės įtraukimas savaime negarantuoja, kad viešoji erdvė bus suplanuota tinkamai.

R. Šimkus mano, kad gerai suprojektuota, šiuolaikinio žmogaus poreikius atitinkanti erdvė turėtų tikti ir ateities kartoms. Jo teigimu, pagrindiniai žmonių poreikiai per istoriją keitėsi nedaug.

M. Marozas taip pat mano, kad mieste verta eksperimentuoti. Jei sprendimas nepasiteisintų, jo pasekmės būtų vietinio masto, o netinkamas sprendinys nebūtų pritaikytas visoje šalyje. Tačiau planuojant viešąsias erdves, greta gamtinio ir socialinio tvarumo, būtina įvertinti ir ekonominį tvarumą.

„Infrastruktūra tam tikra prasme turi kurti naudą visuomenei. Svarbu nepamiršti erdvės naudojimo ir jos gyvavimo ciklo. Pavyzdžiui, parko priežiūra per 20 metų gali kainuoti tiek pat, kiek jo įrengimas“, – sakė urbanistas.

Jo teigimu, šalies ištekliai riboti, todėl infrastruktūrą reikia planuoti vertinant ne tik kiekį, bet ir kokybę. Taip pat būtina įvertinti, ar po 20 metų miestui pakaks lėšų sukurtoms erdvėms prižiūrėti.

„Vienintelis viešosioms erdvėms būdingas dalykas – jos niekada nenustoja keistis“, – pabrėžė M. Marozas.

Vilniaus viešųjų erdvių projektų vertė

Vilniaus vystymo kompanija savo interneto svetainėje skelbia informaciją apie vykdomus ir baigtus projektus. Tarp baigtų projektų nurodomos šios rangos darbų vertės: teritorijos prie Jeruzalės tvenkinio sutvarkymas kainavo apie 2,8 mln. eurų su PVM, Pelesos skvero Pelesos ir Liepkalnio gatvėse projektas – apie 1,5 mln. eurų su PVM, o Neries dešinės krantinės projektas – apie 7,8 mln. eurų su PVM.

Šnipiškių aikštės Kintų ir Giedraičių gatvėse projekto vertė siekė apie 2,2 mln. eurų su PVM, Tauro kalno – apie 5,4 mln. eurų, Liuteronų sodo Kalinausko ir V. Kudirkos gatvėse – apie 2,9 mln. eurų, o japoniško sodo Lvivo ir Geležinio Vilko gatvėse – apie 3,1 mln. eurų su PVM.