Hyundai ir Kia turbina elektromobilio grotelėse: ar verta

Įsivaizduokite ramią miesto gatvę. Pro šalį tyliai pravažiuoja elektromobilis, o už jo priekinių grotelių sukasi mažytė turbina. Ne įspūdingas vėjo malūnas, o nepastebimas įrenginys, surenkantis kelis vatus ten, kur anksčiau oro srautas tiesiog nueidavo veltui.

Būtent tokią idėją „Hyundai“ ir „Kia“ neseniai išsamiai aprašė patente, pateiktame Jungtinių Valstijų patentų ir prekių ženklų tarnybai. Bendradarbiaudami su SHB, abu automobilių gamintojai siūlo elektromobilių priekinėse grotelėse montuoti elektros generatorių ir nedidelį turbinos mazgą, kuris gaunamą oro srautą paverstų naudinga elektros energija.

Vėjas grotelėse: išmanus pastiprinimas ar papildoma komplikacija?

Popieriuje ši koncepcija atrodo paprasta. Judančios įleidimo sklendės grotelėse reguliuoja, kiek oro pasiekia vidinę turbiną. Kai automobilis lėtai juda spūstyje, kyla į kalną, stabdo arba važiuoja vidutiniu greičiu, sklendės atsiveria ir nukreipia oro srautą taip, kad šis suktų turbiną ir varytų generatorių. Pagaminta elektra gali būti tiekiama salono sistemoms, pavyzdžiui, klimato kontrolei, multimedijai ir vairuotojo pagalbos elektronikai, taip sumažinant pagrindinės baterijos apkrovą.

Inžinieriai nuo pat pradžių galvojo apie aerodinamiką ir efektyvumą. Važiuojant magistralės greičiu sistema uždaro sklendes, kad išlaikytų švarų oro srautą ir nesukurtų papildomo pasipriešinimo. O kai transporto priemonė stovi, grotelės gali atsiverti ir leisti natūraliam vėjui po truputį įkrauti bateriją. Tai nedidelė, bet prasminga nauda lauke paliekamiems elektromobiliams.

Skamba kaip nemokamos energijos surinkimas. Tačiau kompromisų yra. Judančios dalys didina svorį ir konstrukcijos sudėtingumą. Atviri mechanizmai turi atlaikyti purvą, sniegą, druską ir kelio dulkes. Gamybos sąnaudos auga, kai pridedamos tikslios sklendės ir integruotas generatorius. Patikimumas taip pat tampa svarbiu klausimu, kai tokia įranga susiduria su žiemiškais keliais ir sūriu pakrančių klimatu.

„Hyundai“ ir „Kia“ šiuos kompromisus gerai supranta. Gamintojai nėra naujokai išmanių aerodinaminių sprendimų srityje. Bendrovė sumažino „Ioniq 6“ oro pasipriešinimą naudodama aktyviąją oro sistemą, taip įrodydama, kad grotelių dinamika gali veikti, jei yra kruopščiai suprojektuota. Vis dėlto turbinos ir generatoriaus modulį pritaikyti masinės gamybos modeliams yra visai kitas iššūkis.

Svarbiausia bus praktinė nauda. Turbina nepakeis baterijos. Tikėtina jos paskirtis bus papildoma: sumažinti pagalbinių sistemų apkrovą, šiek tiek papildyti bateriją važiuojant dažnai sustojant ir pajudant, taip pat pagerinti bendrą elektromobilio efektyvumą konkrečiomis vairavimo sąlygomis. Į tai verta žiūrėti kaip į nuotoliui palankų priedą, o ne kaip į revoliucinį energijos šaltinį.

Klausimų vis dar lieka. Kiek grynosios energijos sistema iš tikrųjų pagamins, įvertinus jos pačios svorį ir aerodinamines sąveikas? Kiek patvarios bus sklendės ir guoliai po kelerių metų kasdienio kelio poveikio? Ir ar pirkėjai sutiks mokėti daugiau už nedidelį nuvažiuojamo atstumo bei patogumo prieaugį?

Bet kuriuo atveju šis patentas atskleidžia platesnę tendenciją: automobilių gamintojai ieško kiekvieno vato. Kai efektyvumo rezervai tampa vis mažesni, inovacijos keliasi į vietas, kurias anksčiau ignoruodavome, į groteles, veidrodėlius ar net dugną. „Hyundai“ ir „Kia“ turbinos grotelėse idėja yra ir inžinerija, ir vaizduotė. Ji gali tapti nišine funkcija arba ateityje paskatinti praktiškesnius sprendimus.

Kol kas tai intriguojantis žvilgsnis į tai, kaip bendrovės bando iš oro srauto, kuris anksčiau būdavo iššvaistomas, išspausti daugiau kilometrų tiesiogine prasme. Ar ši technologija taps įprasta elektromobilių įranga, ar liks išmania pastaba jų istorijoje, priklausys nuo realių bandymų, patvarumo ir kainos bei naudos santykio. Iki tol mažytės turbinos, tyliai geriančios vėją už priekinių grotelių, vaizdą pamiršti sunku.