Dzūkija visureigiu: 250 km maršrutas nuo asfalto tolyn

Lietuvoje yra daugybė vietų, kurias keliautojai jau spėjo pamėgti: pažintiniai takai, ežerų pakrantės, piliakalniai, apžvalgos bokštai ar miesteliai, įtraukti į populiariausius savaitgalio maršrutus. Tačiau ne mažiau įdomūs objektai dažnai lieka visai šalia – už kelių kilometrų žvyrkeliu, miško keliuku ar tiesiog ten, kur navigacija nebesiūlo patogiausio varianto. Būtent į tokias vietas dėmesį atkreipia keliautojas Audrius Sutkus, parengęs maždaug 250 kilometrų maršrutą per Dzūkiją.

Ši kelionė nėra vien paprastas pasivažinėjimas gražiais keliais. Tai maršrutas, kuriame susipina automobilinė patirtis, bekelės elementai, regiono istorija ir mažiau matoma Lietuvos kultūrinė atmintis. Jo stotelėmis tapo miške pasislėpusi legenda apgaubta karčema, mažiausia parapija Lietuvoje garsėjanti bažnyčia, dvaro koplyčia-mauzoliejus ir viena įspūdingiausių Merkio panoramų.

Nors A. Sutkus yra kilęs iš Aukštaitijos, Dzūkija jam – vienas iš tų Lietuvos regionų, į kuriuos norisi grįžti dėl gamtos, senųjų kaimų ir ypatingo kelio pojūčio. Kelionių dokumentikos ciklo „1000 pasaulio stebuklų“ kūrėjas šiemet jau spėjo praleisti kelis mėnesius Japonijoje, nemažai keliavo Europoje, tačiau vasarą skiria ir Lietuvai. Iki rugpjūtį suplanuotos beveik dviejų mėnesių ekspedicijos „Defender“ visureigiu po Islandiją jis renkasi mūsų šalies kelius – taip pat ir tuos, kurie retai patenka į standartinius turistinius maršrutus.

Pasak keliautojo, važiuojant per Dzūkijos miškus atsiveria tai, ko kartais neįvertiname gyvendami visai šalia. Merkys, Merkinė, Marcinkonys, Žiūrai, seni kaimai ir regionui būdingas kraštovaizdis primena, kad Lietuvoje dar daug vietų, kurias verta ne tik pamatyti, bet ir saugoti.

Ne tik žinomi objektai: kodėl verta nusukti į žvyrkelį

Kurdami savaitgalio kelionių planus daugelis renkasi vietas, apie kurias jau girdėjo ne kartą. A. Sutkus laikosi kitokio principo: žinomos stotelės gali būti maršruto dalis, tačiau didžiausi atradimai dažnai laukia šalia jų. Kartais pakanka kelių papildomų minučių, nedidelio nukrypimo nuo suplanuoto kelio ar ryžto įvažiuoti į mažiau prižiūrimą atkarpą.

Keliautojo teigimu, kai kurios Lietuvos vietos atsiskleidžia tik tada, kai paliekamas asfaltas. Žvyrkeliai, smėlingi miško keliai ir siauresnės atkarpos ne tik prideda nuotykių, bet ir leidžia pasiekti objektus, kuriuos įprastai pravažiuotume. Tokiam maršrutui pasirinktas „Defender“ visureigis suteikė galimybę judėti užtikrinčiau ten, kur lengvasis automobilis nebūtinai būtų tinkamiausias pasirinkimas.

Strėvos įgriuva ir legenda apie karčemą miške

Viena iš netikėčiausių kelionės stotelių – Strėvos įgriuva Aukštadvario regioniniame parke. Spindžiaus miško gilumoje, tarp medžių, stovi sena karčema, apie kurią vietos žmonės pasakoja jau ne vieną šimtmetį. Pasak legendos, pasninko metu šioje vietoje vestuves kėlė velniai, o ryte užgiedojus gaidžiui karčema kartu su visais vestuvininkais prasmego po žeme.

Tokios istorijos ir kuria maršruto nuotaiką: važiuojant ne tik pasiekiamas gamtos objektas, bet ir prisiliečiama prie vietos pasakojimų, kurie perduodami iš kartos į kartą. Tai nėra didžiulis turistinis centras ar lengvai pastebimas objektas prie magistralės, tačiau būtent dėl to jis palieka stipresnį įspūdį.

Netoli šios vietos galima pamatyti ir Lausgenių eglę – vieną didžiausių Dzūkijoje. Apie 180 metų amžiaus medis siekia beveik 44 metrų aukštį, o jo kamieno tūris viršija 15 kubinių metrų. Tai dar vienas pavyzdys, kaip šiame regione gamtos paminklai neretai slepiasi ten, kur reikia važiuoti lėčiau ir atidžiau dairytis.

Vytautava, Bukaučiškės ir mažiau girdėta istorija

Maršrutas veda ir į Vytautavą – vietovę, kurios pavadinimas siejamas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu Vytautu. Čia stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines. Šiandien ji žinoma kaip mažiausios parapijos Lietuvoje bažnyčia.

Dar viena stotelė – Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus. Romantinio stiliaus statinys, kuriame matyti neogotikos bruožų, yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tokio pobūdžio mauzoliejų. Dešimtmetį jis priklausė tarpukario Lietuvos ministrui pirmininkui Vladui Mironui, todėl ši vieta svarbi ne tik architektūriniu, bet ir istoriniu požiūriu.

A. Sutkus pabrėžia, kad kelionėse po Lietuvą vis dar galima išgirsti netikėtų faktų ir atrasti detalių, kurių anksčiau nežinojai. Net patyrusiam keliautojui, sudarančiam maršrutus ir daug važinėjančiam po šalį, tokios vietos primena, kad iki galo pažinti Lietuvos neįmanoma – ją galima tik nuolat iš naujo atrasti.

Merkio atodanga – Merkinė iš kitos perspektyvos

Merkinė daugeliui pirmiausia asocijuojasi su piliakalniu, piramide ar partizanų istoriją menančiomis vietomis. Vis dėlto A. Sutkus siūlo į maršrutą įtraukti ir Merkio atodangą. Nuo jos atsiveria vingiuojančios upės vaizdas, o tolumoje matomas Merkinės tiltas.

Ši panorama gerai atspindi viso maršruto esmę: žinomas kraštas gali atsiverti kitaip, jei pasirenkamas ne pats akivaizdžiausias sustojimas. Dzūkijoje toks kelionės būdas ypač tinkamas, nes čia gamta, istorija ir nedideli kaimai yra glaudžiai susiję su keliais, vedančiais per miškus ir palei upes.

250 kilometrų ekspedicija nuo Vilniaus iki Varėnos rajono

Šios išvykos dalyviai startavo Vilniuje, „Defender“ atstovybėje, tačiau jų laukė ne įprastas važiavimas pagal navigacijos nurodymus. Keliautojai judėjo A. Sutkaus parengtu maršrutu, sekė užuominomis ir sprendė užduotis, taip patys atrasdami kelio eigą.

Maždaug 250 kilometrų ilgio kelionė driekėsi iki Aušrinės kaimo Varėnos rajone, kur įsikūrusi SPA rezidencija „Aukštoji Liškiava“. Maršrutas buvo suplanuotas taip, kad jame netrūktų skirtingų dangų: asfalto, žvyrkelių, miško keliukų ir sudėtingesnių ruožų. Kiekviena atkarpa turėjo savo paskirtį – parodyti, kaip keičiasi kelionės pobūdis, kai automobilis gali tęsti važiavimą ten, kur įprastas kelias baigiasi.

Pasak A. Sutkaus, dalyviams teko įveikti smėlėtų kalniukų, stačių įkalnių ir dvi brastas bendro naudojimo kelyje. Tai nebuvo dirbtinai sukurta ekstremali bekelė, tačiau maršrutas aiškiai parodė, kad ne visi įdomūs Lietuvos objektai pasiekiami lengvuoju automobiliu. Kelionė „Defender“ visureigiais tapo praktiniu priminimu, jog kartais lankytina vieta prasideda gerokai toliau nei asfaltas.

Bekelės pamoka: kada padeda automobilio sistemos

Išvykos viduryje dalyviai išbandė specialiai parengtą bekelės trasą. Joje „Dakar Classic“ čempionas Karolis Raišys demonstravo, kaip skirtingose situacijose veikia visureigio sistemos ir kada vairuotojui verta jomis naudotis.

A. Sutkus, „Defender“ visureigiu jau įveikęs dešimtis tūkstančių kilometrų, atkreipė dėmesį į praktinius dalykus. Važiuojant smėliu ar gilesnėmis provėžomis naudinga pakelti automobilį į vidutinį arba aukščiausią pakabos lygį. Kartais keli papildomi centimetrai lemia, ar nelygus reljefas bus įveiktas sklandžiai.

Leidžiantis nuo stataus smėlėto šlaito praverčia „Hill Descent Control“ sistema. Ji automatiškai reguliuoja automobilio greitį, todėl vairuotojas gali susitelkti į trajektoriją ir ramiau valdyti situaciją. Nors tokios technologijos dažnai siejamos su kalnų keliais, A. Sutkus primena, kad Lietuvos miškuose taip pat netrūksta stačių smėlėtų nusileidimų, kur jos gali būti naudingos.

Keliautojo požiūriu, visureigio galimybės nėra skirtos vien tam, kad būtų ieškoma kuo sunkesnių kliūčių. Svarbiausia – pasitikėjimas tęsti kelionę, kai maršrutas tampa mažiau nuspėjamas. Būtent tai ir suteikia daugiau laisvės planuojant keliones po Lietuvą.

Geriausia kelionė dažnai prasideda paprastai

Paklaustas, ką verta nuveikti šią vasarą Lietuvoje, A. Sutkus pirmiausia kalba ne apie konkretų objektą, o apie žmones. Jo manymu, ilgoje kelionėje automobiliu ar trumpame savaitgalio pasivažinėjime dažnai labiausiai įsimena ne lankytinos vietos, o tie, su kuriais keliaujama.

Todėl keliautojas siūlo pradėti nuo paprasto dalyko – paskambinti seniai matytiems draugams, giminėms ar artimiesiems ir pakviesti juos kartu išvažiuoti. Lietuvoje dar yra daugybė kelių, kurie laukia smalsių keliautojų. Kartais tereikia noro nusukti nuo įprasto maršruto ir drąsos pažiūrėti, kur nuves žvyrkelis.