Geotvoros automobiliuose: saugesnės miestų gatvės rytoj

Eidami pro mokyklą tikriausiai pastebite, kaip vairuotojai beveik instinktyviai sulėtina greitį. Netrukus tokio instinkto gali ir nebereikėti. Technologijos pamažu perima užduotį pažaboti norą spausti akceleratorių ten, kur žmonės gyvena, vaikšto ir kerta gatves.

Kai jūsų automobilis taisykles žino geriau nei jūs

Geotvora iš pirmo žvilgsnio yra apgaulingai paprasta. GPS koordinatės, skaitmeniniai žemėlapiai, kelio kameros ir automobilio programinė įranga sukuria nematomus perimetrus aplink jautrias vietas, tokias kaip mokyklų zonos ir pėsčiųjų gatvės. Kirtus tokią ribą automobilis reaguoja: sumažina didžiausią greitį, apriboja pagreitėjimą arba mažos taršos zonose net priverstinai perjungia važiavimą tik elektra. Jokių baudų. Jokios policijos. Tik sistemos, kurios pradeda veikti vos transporto priemonei įvažiavus į saugomą zoną.

Amsterdamo universiteto transporto profesorius mano, kad šis pokytis artėja sparčiai. Pasak jo, technologijos jau egzistuoja ir gali padaryti greičio viršijimą miestuose iš esmės neįmanomą. Drąsus teiginys? Taip. Tikėtinas? Vis labiau.

Mano svajonė yra tokia: po 20 metų atsigręšime atgal ir sunkiai patikėsime, kad kadaise leidome žmonėms mūsų miestuose bet kokiu greičiu vairuoti dviejų tonų automobilius.

Gamintojai tyliai eksperimentuoja jau ne vienus metus. „Volvo“ tam tikrose zonose riboja kai kurių komercinių modelių maksimalų greitį. „Mercedes“ ir BMW kai kuriuos įkraunamus hibridus automatiškai perjungia į visiškai elektrinį režimą, kai šie automobiliai įvažiuoja į Europos mažos taršos zonas. „Tesla“ naudoja vietą atpažįstančią programinę įrangą, kad pagal buvimo vietą koreguotų prošvaisą ir įjungtų „Sentry Mode“. Tai tik pirmieji didesnės istorijos skyriai.

Galima sakyti, kad tai taisyklės, įrašytos į metalą ir kodą. Kai vairavimas tampa fizikos ir geografinės vietos duomenų deriniu, elgesys keičiasi be ilgų diskusijų. Rezultatas galėtų būti mažiau avarijų, ramesnės gatvės ir saugesni šaligatviai. Toks yra šios technologijos pažadas.

Tačiau šis pažadas turi aštrių briaunų. O jos kelia klausimų. Kas spręs, kuriose zonose turi būti taikoma griežta kontrolė? Ar valdžios institucijos galės inicijuoti programinės įrangos atnaujinimus, keičiančius privačių automobilių elgesį? Kas nutiks, kai GPS signalas nukryps tunelyje arba žemėlapis seną statybų zoną rodys kaip nuolatinę? Techninių kliūčių tikrai netrūksta.

Saugumas yra dar viena daug dėmesio sulaukianti tema. Prijungti automobiliai yra kompiuteriai ant ratų. Jei automobiliui galima nurodyti sulėtinti greitį, programišiai gali mėginti priversti jį daryti ir kitus dalykus. Yra ir žmogiškasis veiksnys: vairuotojai tikisi galėti perimti kontrolę avarinėje situacijoje. Ar sistemos leis teisėtai apeiti ribojimą, bet kartu neatvers kelio piktnaudžiavimui?

Įgyvendinimui taip pat reikės nepriekaištingai tikslių skaitmeninių žemėlapių ir patikimų vietos nustatymo signalų. Palydovinis ryšys stringa po žeme ir siauruose miesto kanjonuose tarp aukštų pastatų. Žemėlapių klaidos sukurtų keblių ar net pavojingų situacijų, jei automobilis staiga neteisingai interpretuotų aplinką. Politikos formuotojai ir inžinieriai turės susitarti, kaip sistemos turėtų elgtis, kai duomenys nėra aiškūs.

Nė vienas miestas tokio pokyčio neįjungs per naktį. Diegimas vyks palaipsniui, pirmiausia orientuojantis į didžiausios rizikos ruožus. Tikėtina, kad bandomosiomis teritorijomis taps mokyklos, žaidimų aikštelės ir judrios pėsčiųjų zonos. Jei bandymai parodys mažiau sužalojimų ir prognozuojamesnį eismą, visuomenės pasipriešinimas elektroninei transporto priemonių kontrolei greičiausiai sumažės.

Tad kur tai palieka vairuotojus? Mažiau greičio, daugiau nuspėjamumo ir kitokios rūšies laisvė: galimybė eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu nebijant greitį viršijančio automobilio. Ar tai per didelė kaina už saugesnes gatves? Daugelyje miestų skaičiavimas jau krypsta saugumo, o ne absoliučios transporto priemonių laisvės naudai.

Trumpai tariant: įrankiai jau yra. Diskusija nebėra pirmiausia techninė. Ji sukasi apie pasitikėjimą, valdymą ir tai, kiek kontrolės miestas pasiryžęs įdiegti į programinę įrangą, kuri mus veža.