Pritaikyti autobusai važiuoja, bet keleiviai jų nepasiekia

Lietuvoje jau yra 120 tolimojo susisiekimo autobusų su keltuvais, tačiau vienu tokiu autobusu per metus vidutiniškai pasinaudoja vos vienas ar du žmonės su judėjimo negalia. Tuo metu 63 proc. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) spalį apklaustų respondentų per pastaruosius metus bent kartą atsisakė kelionės dėl transporto problemų.

Ši problema aptarta spalio 20 d. vykusiame nuotoliniame forume „Neribotas mobilumas: kaip pakeisti Lietuvos transporto žemėlapį?“. Valstybės institucijų, savivaldybių, vežėjų ir žmonių su negalia organizacijų atstovai pabrėžė, kad pritaikyta transporto priemonė tėra viena kelionės dalis. Jei keleivis negali saugiai pasiekti stotelės, įlipti į autobusą ar traukinį ir grįžti namo, kelionė nutrūksta dar pakeliui.

Forumą organizavo LŽNS, o renginį parėmė Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jis vyko Europos prieinamumo išteklių centro „AccessibleEU“ programos kontekste. Forume dalyvavo 169 ministerijų, savivaldybių, vežėjų, oro uostų, geležinkelių, turizmo informacijos centrų ir žmonių su negalia organizacijų atstovai.

ANTA direktoriaus pavaduotoja Rasa Balaišienė teigė, kad prieinamumas yra ne vien techninis klausimas – tai žmogaus teisių, lygybės ir judėjimo laisvės tema. Pasak jos, pokyčiai prasideda nuo požiūrio: kol žmonės su negalia nebus laikomi lygiaverčiais keleiviais, investicijos į transportą nebus visiškai veiksmingos.

Didžiausios kliūtys – dar iki stotelės

LŽNS projektų vadovės Gintos Žemaitaitytės-Buinevičės pristatyta 2026 m. spalio apklausa parodė, kad 70 proc. respondentų automobiliu važiuoja todėl, jog neturi kitos išeities. Net 90 proc. didžiausia kliūtimi įvardijo žiemą nevalomus šaligatvius ir stoteles.

Didžiausių sunkumų kelia ne pati kelionė transporto priemone, o kelias iki stotelės ir įlipimas. Nė vienas apklausoje dalyvavęs vežimėlio naudotojas įlipimo neįvertino gerai. 2025 m. LŽNS atliktas turizmo prieinamumo tyrimas parodė, kad automobilį pagrindine kelionių priemone laiko 52,8 proc. žmonių su negalia, o 57,1 proc. kelionių organizatorių pageidavo patikimo prieinamo transporto paslaugų teikėjų sąrašo.

„Ne žmonės su negalia turi prisitaikyti prie nepritaikytų sąlygų – keistis turi transporto sistema. Kai žmogų veža artimieji arba jis moka už brangesnį taksi, problema neišsprendžiama, o tik paslepiama, jos kainą perkeliant žmogui ir jo šeimai“, – sakė G. Žemaitaitytė-Buinevičė.

Lietuvos keleivių vežimo asociacijos prezidentas Gintaras Nakutis nurodė, kad iš 500 tolimojo susisiekimo autobusų keltuvus turi 120. Vis dėlto vienu autobusu per metus vidutiniškai keliauja tik vienas ar du žmonės su judėjimo negalia. Priemiestiniuose maršrutuose pasitaiko mėnesių, kai tokių keleivių nebūna nė vieno.

Pasak G. Nakučio, keleivius labiausiai atbaido nepritaikytos stotelės ir šaligatviai. Keliones taip pat reikia planuoti iš anksto, nes vietos žmonėms su judėjimo negalia gali būti užimtos.

„Jonavos autobusų“ direktorius Otaras Urbanas pateikė pavyzdį, kai vežimėlio naudotojui teko grįžti nuo stotelės, nes iki giminaičių namų vedė 1,5 kilometro žvyrkelis. Pasak jo, tokia nesėkminga patirtis vėliau sukelia baimę planuoti kitas keliones.

Susisiekimo ministerijos patarėjas Nemunas Abukauskas pripažino, kad ministerija negali tiesiogiai kištis į savarankiškąsias savivaldybių funkcijas. Savivaldybės taip pat dar neturi išsamios gatvių ir infrastruktūros inventorizacijos, todėl trūksta tikslių duomenų apie tai, kiek objektų pritaikyta ir kiek lėšų reikia likusiems pritaikyti.

Forumo dalyviai kėlė klausimą, ar visoms savivaldybėms bus nustatyti vienodi minimalūs viešojo transporto prieinamumo reikalavimai. Mažesniuose miestuose dažnai nėra asistentinio taksi ar pavežėjų paslaugų, o socialinis taksi kai kur dirba tik iki 18 valandos.

Pacientų pavėžėjimo paslaugą lydi ilgas laukimas

LŽNS projektų koordinatorė Ugnė Šakūnienė atkreipė dėmesį į telefonu 1808 teikiamos pacientų pavėžėjimo paslaugos trūkumus. 2025 m. gegužę dėl lėšų trūkumo paslauga buvo apribota ir atnaujinta tik lapkritį. Pagalba nunešant pacientą laiptais praktiškai retai užtikrinama, o po procedūrų grįžimo namo kartais tenka laukti 6 ar 7 valandas.

Remdamasi Valstybės kontrolės audito duomenimis, U. Šakūnienė pateikė atvejį, kai 1,1 kilometro kelionei Vilniuje automobilis atvyko iš Elektrėnų, o kelionė kainavo 259 eurus.

Ji siūlė dažniau pasitelkti vietos vežėjus, į sutartis įtraukti fizinę pagalbą kaip neatsiejamą paslaugos dalį, o paslaugų teikėjus vertinti pagal realų prieinamumą ir laukimo trukmę. „Sunkiai sergančiam žmogui ir jo šeimai gydymo prieinamumas neturėtų būti loterija“, – pabrėžė ji.

Vertinama ne visa kelionė, o atskiri jos elementai

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos narė Lina Cicėnaitė priminė, kad 2026 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių komitetas atkreipė Lietuvos dėmesį į tai, jog prieinamumas vis dar vertinamas pagal atskiras transporto priemones, o ne visą kelionės grandinę. Komitetas taip pat pasigedo stebėsenos ir atgrasomųjų sankcijų.

Kontrolieriaus tarnyba yra nagrinėjusi atvejus, kai pavežėjimo paslaugos vairuotojas atsisakė vežti žmogų su negalia ir jo šunį pagalbininką, taip pat kai nebuvo suteiktas iš anksto užsakytas autobuso keltuvas.

Žmonių su negalia teisių gynėja Monika Ošmianskienė teigė, kad Maljorkoje ir Taivane į autobusus bei traukinius galima įlipti savarankiškai, be išankstinės registracijos, o Dubline ir Londone dauguma taksi pritaikyti vežimėlių naudotojams. Lietuvoje tarpmiestinių autobusų keltuvai, jos teigimu, dažnai nėra pakankamai saugūs, o įvažiavimo erdvės – per siauros.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Andžejus Ravanas pabrėžė, kad prieinamumas neapsiriboja keltuvais ir žemagrindžiais autobusais. Regos negalią turintiems keleiviams kelionę dažnai apsunkina informacinės kliūtys, todėl informacija apie maršrutus, stoteles ir paslaugas turi būti pateikiama ne tik vizualiai.

Transporto prieinamumas kai kur gerėja

Susisiekimo ministerijos Darnaus judumo ir inovacijų grupės patarėja Vaida Kazlauskienė priminė Memorandumą dėl transporto prieinamumo gerinimo ir nurodė, kad tolimojo susisiekimo vežėjai pastaruoju metu įsigijo daugiau kaip 100 naujų autobusų su keltuvais.

Susisiekimo viceministras Lukas Paškevičius pažymėjo, kad pritaikytas transportas reikalingas ne tik žmonėms su negalia, bet ir vyresnio amžiaus keleiviams, tėvams su vaikais bei žmonėms įvairiais gyvenimo etapais.

„Lietuvos oro uostai“ teikia nemokamą specialiąją pagalbą. Oro uostuose įrengtos pagalbos iškvietimo stotelės, taktiliniai takai, informacija pateikiama Brailio raštu, o nematomą negalią turintiems keleiviams skirtos „Saulėgrąžos“ juostelės.

„LTG Link“ keturiose didžiosiose stotyse teikia asistavimo paslaugą. Į Lietuvą jau atvyko nauji traukiniai, senuosiuose pradėti įrengti keltuvai, o bilietų automatus tobulinti padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. „Siekiame, kad į traukinį, nesvarbu, kokioje stotyje jis sustoja, žmogus galėtų įlipti savarankiškai, o pagalba būtų tik priedas prie paslaugos“, – sakė „LTG Link“ Viešųjų paslaugų valdymo vadovas Ernestas Repšys.

„Jonavos autobusai“ visuose maršrutuose naudoja tik žemagrindžius autobusus su švieslentėmis ir garsiniu informavimu, kasmet moko vairuotojus, o iki 2029 m. planuoja turėti tik žemagrindžius ir elektrinius autobusus. O. Urbano teigimu, universalusis dizainas yra patogus visiems keleiviams.

LŽNS siūlo visoms savivaldybėms nustatyti vienodus minimalius viešojo transporto prieinamumo reikalavimus, atlikti gatvių, stotelių ir kitos infrastruktūros inventorizaciją, į pavežėjimo paslaugų sutartis įtraukti fizinės pagalbos ir laukimo trukmės reikalavimus. Organizacija taip pat ragina įdiegti prieinamumo stebėseną ir atgrasomąsias sankcijas, kurias rekomenduoja Jungtinių Tautų komitetas.

„Šiandien žmogus su negalia gali įsigyti bilietą į pritaikytą autobusą, bet negali pasiekti stotelės. Kol atsakomybė už kelią iki stotelės bus išskaidyta tarp ministerijų, savivaldybių ir vežėjų, pritaikyti autobusai važinės tušti“, – sakė G. Žemaitaitytė-Buinevičė.