Bugatti Destrier: vienetinis hiperautomobilis iš svajonės

Įsivaizduokite, kad trasoje pastebite „Bugatti“, kuris, regis, ką tik išslydo iš sapno. Būtent tokį įspūdį palieka „Destrier“: brutalus, itin žemas ir neįtikėtinai preciziškai išbaigtas.

Kai tradicija susitinka su teatrališku dizainu

„Destrier“ viešumoje pasirodė taip, kaip šiandien dažnai nutinka su šiuolaikinėmis automobilių paslaptimis: informacija nutekėjo likus vos kelioms valandoms iki planuoto „Bugatti“ pristatymo. Po to sekė toli gražu ne įprasta premjera. Šis automobilis yra naujausias vienetinis „Bugatti“ kūrinys iš „Programme Solitaire“ programos, kurioje kiekvienas užsakymas vertinamas taip, kaip skulptorius vertina marmuro luitą. Tai trečiasis išskirtinis markės projektas po „Brouillard“ ir „FKP Hommage“, tačiau, priešingai nei tie du pagarbos ženklai „Bugatti“ praeities akimirkoms, „Destrier“ yra autoportretas: koncentruota „Bugatti“ esmė.

Po specialiai jam sukurtais kėbulo paviršiais slypi entuziastams gerai pažįstamas keturių turbinų 8,0 litro W16 variklis, išvystantis apie 1 600 PS (maždaug 1 580 AG). Inžinerinės šaknys pasiskolintos iš trasai skirto „Bolide“: anglies pluošto monokokas išliko nepakitęs. Tačiau „Destrier“ šią brutalią konstrukciją nukreipia ne į vien rato įveikimo laikus, o į meistrišką, rankų darbo prabangą.

Skaičiai papasakoja dalį istorijos: apie 3 100 svarų (maždaug 1 406 kg) masė, nurodomas 236 mylių per valandą (apie 380 km/val.) maksimalus greitis ir proporcijos, kurios automobilio aukštį sumažina iki vos 39,4 colio, maždaug vieno metro. Tai žemiausias kada nors sukurtas „Bugatti“. Vis dėlto šie duomenys tik užsimena apie jo proporcijų teatrališkumą: masyvūs 20 colių priekiniai ir 21 colio galiniai ratai, perkurta C formos linija, atrodanti kaip judantis parašas, ir galinis sparnas, subtiliai primenantis „Chiron Profilée“, bet nereikalaujantis dėmesio per jėgą.

Čia itin svarbios paviršių detalės. „Bugatti“ teigia, kad dizainą įkvėpė legendinis „Type 57“, o „Destrier“ apvilktas nauju „Sapphire Celeste“ atspalviu, derinamu su poliruoto aliuminio akcentais ir tamsinto anglies pluošto elementais. Viduje nebeliko lenktynėms sukurto „Bolide“ salono. Jį pakeitė prabangi ruda oda, nubukas, kalinėtas aliuminis ir 3D megztas tekstilės audinys su vario gijomis, suteikiantys kokpitui rankų darbo, beveik aukštosios mados pojūtį.

Tuomet internetas padarė tai, ką moka geriausiai: pergalvojo šį automobilį iš naujo. Sankt Peterburge kuriantis skaitmeninis menininkas Aksyonovas Nikita, žinomas dėl automobilių, egzistuojančių tik pikseliuose ir vaizduotėje, sukūrė atvirą „Destrier“ versiją. Jo rodsteris išlaiko agresyvų automobilio siluetą, tačiau uždaros kupė dramos vietoje pasiūlo vėjo plaukuose teatrą, violetinį kėbulą ir ryškiai geltoną saloną. Tai žaisminga, drąsu ir būtent toks klausimas, kaip tai atrodytų, dėl kurio automobilių gerbėjai mėgsta ginčytis.

„Monterey Car Week“ taps oficialaus viešo „Destrier“ debiuto scena, kur tikrasis automobilis akis į akį susitiks su kolekcininkais, žiniasklaida ir kritikais. Iki tol virtualus rodsteris siūlo provokuojančią alternatyvą ir įrodo, kad vienas dizainas gali įkvėpti kelias interpretacijas, bet vis tiek išlikti neabejotinai „Bugatti“. Kuri versija jums artimesnė: uždaras kupė ar atvira svajonės interpretacija?