15 minučių miestas: ar Lietuvai reikės mažiau automobilių?

Ar Lietuvos miestuose realu gyventi taip, kad darbas, parduotuvė, gydymo įstaiga, mokykla, parkas ar sporto klubas būtų pasiekiami per ketvirtį valandos pėsčiomis, dviračiu arba viešuoju transportu? Dar visai neseniai toks miesto modelis daugeliui galėjo atrodyti kaip tolima urbanistų vizija, tačiau šiandien jis vis dažniau tampa praktiniu miestų planavimo klausimu. Vadinamasis 15 minučių miestas nėra vien graži frazė – tai požiūris, kuris keičia santykį su automobiliu, kasdienėmis kelionėmis ir tuo, kaip turėtų būti organizuojamas gyvenimas mieste.

Lietuvoje ši sąvoka dar nėra tokia įprasta kaip kai kuriose Vakarų Europos sostinėse, tačiau jos principai jau matomi darnaus judumo planuose, viešųjų erdvių atnaujinime, pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūros plėtroje bei pastangose kurti funkcionalesnius miesto rajonus. Kitaip tariant, miestai pamažu juda link modelio, kuriame automobilis nebėra vienintelė būtina priemonė kasdieniams reikalams sutvarkyti.

15 minučių miesto koncepciją 2016 metais išpopuliarino Sorbonos universiteto profesorius Carlosas Moreno. Pagrindinė jos mintis paprasta: svarbiausios kasdienės paslaugos turi būti pasiekiamos arti namų, o žmogus neturėtų būti priverstas kiekvieną dieną ilgai važiuoti automobiliu. Šią idėją ypač sustiprino pandemijos laikotarpis, kai daugelis gyventojų iš naujo įvertino, kiek daug reiškia netoliese esanti parduotuvė, žalioji erdvė, gydymo paslaugos ar saugus maršrutas pasivaikščiojimui.

Iš akademinės diskusijos ši koncepcija greitai persikėlė į realius miestų sprendimus. Paryžiaus merė Anne Hidalgo 15 minučių miesto idėją pavertė viena iš savo politinės programos ašių, o vėliau ėmėsi permainų miesto erdvėse. Panašia kryptimi ėmė žvalgytis Milanas, Barselona, Buenos Airės, Melburnas ir Portlandas. Utrechte jau šiandien gyventojams daugelis kasdienių vietų pasiekiamos per 15 minučių dviračiu.

Laikas tampa svarbiausia miesto planavimo valiuta

Statybų įmonės „KRS“ vadovas Paulius Grigas atkreipia dėmesį, kad 15 minučių miesto esmė nėra vien dviračių takai, žalesnės gatvės ar mažesnė tarša. Jo teigimu, didžiausia vertė yra žmogaus laikas. Kasdienė kelionė į darbą ir atgal, trunkanti po kelias valandas, per metus virsta šimtais valandų, kurias būtų galima skirti šeimai, poilsiui, sportui ar kitai mėgstamai veiklai.

Skaičiuojama, kad žmogus, kuris kasdien apie dvi valandas praleidžia spūstyse, per metus automobilyje gali prarasti beveik mėnesį savo gyvenimo. Tai maždaug 500 valandų, praleistų ne produktyvioje veikloje ir ne poilsyje, o stovint eisme bei kvėpuojant miesto gatvių oru. Automobilių temomis besidominčiai auditorijai tai ypač aktualu: vairavimas gali būti malonumas, tačiau kasdienės spūstys retai kada siejamos su gera automobilio patirtimi.

P. Grigo teigimu, daugelis miestų ilgą laiką buvo formuojami pagal automobilio logiką. Gyvenamieji rajonai, darbo vietos, paslaugos ir laisvalaikio zonos buvo atskiriamos viena nuo kitos, todėl kasdieniam gyvenimui reikėjo nuolat judėti dideliais atstumais. Tokia struktūra lėmė ne tik eismo spūstis, bet ir tai, kad kai kurios miesto dalys tam tikru paros metu ištuštėja, o kitos tampa pernelyg apkrautos.

Kai rajone atsiranda ne tik daugiabučiai ar individualūs namai, bet ir parduotuvės, kavinės, ugdymo įstaigos, sveikatos priežiūros paslaugos, sporto ar poilsio erdvės, jis tampa gyvas visą dieną. Tokie kvartalai yra patogesni gyventojams, o kartu gali būti ekonomiškai tvirtesni, nes juose daugiau judėjimo, paslaugų ir kasdienio aktyvumo.

Kodėl miestus keisti sudėtinga?

Nors pati idėja skamba patraukliai, jos įgyvendinimas jau susiformavusiuose miestuose nėra paprastas. Pasak P. Grigo, didžiausias iššūkis dažnai slypi ne techniniuose projektuose, o žmonių įpročiuose ir požiūryje. Miestą pertvarkyti tada, kai jame jau gyvena ir juda tūkstančiai žmonių, galima palyginti su bandymu remontuoti pastato pamatus jo neištuštinus.

Dešimtmečius Lietuvos miestai, kaip ir daugelis Europos miestų, plėtėsi remdamiesi automobilio patogumu. Dėl to gatvės, kiemai, parkavimo vietos ir susisiekimo įpročiai buvo pritaikyti pirmiausia vairuotojams. Kai pradedama kalbėti apie platesnius šaligatvius, dviračių takus, viešojo transporto prioritetą ar automobilių stovėjimo vietų mažinimą, dalis gyventojų tai priima kaip asmeninio patogumo praradimą.

P. Grigas pastebi, kad Lietuvoje automobilis vis dar dažnai suvokiamas ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip laisvės ar statuso simbolis. Todėl gatvės siaurinimas ar parkavimo vietų mažėjimas kai kuriems žmonėms atrodo ne kaip miesto tobulinimas, o kaip ribojimas. Be to, gyventojai pirmiausia susiduria su laikinais nepatogumais: darbais gatvėse, eismo pakeitimais, mažesniu parkavimo vietų skaičiumi. Tik vėliau paaiškėja, ar alternatyvos iš tiesų tapo patogesnės.

Susisiekimo ministerija: principai jau taikomi per darnaus judumo planus

Susisiekimo ministerijos vertinimu, nors Lietuvoje terminas „15 minučių miestas“ dar nėra kasdien vartojamas, pati kryptis nėra nauja. Šios koncepcijos principai įgyvendinami per darnaus judumo planus, kurių tikslas – mažinti priklausomybę nuo individualaus automobilio, gerinti paslaugų pasiekiamumą pėsčiomis, dviračiu ir viešuoju transportu, taip pat kurti mišrios paskirties rajonus.

Susisiekimo viceministrė Dovilė Sujetaitė pabrėžia, kad didžiuosiuose šalies miestuose nuosekliai plečiama pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūra, modernizuojamas viešasis transportas, gerinamos jungtys tarp miesto dalių ir atnaujinamos viešosios erdvės. Šios priemonės tiesiogiai susijusios su tuo, kad gyventojas turėtų daugiau pasirinkimų, o automobilis nebūtų vienintelė patogi išeitis.

Įdomu tai, kad mažesni Lietuvos miestai kai kuriais atvejais turi natūralų pranašumą. Dėl kompaktiškesnio užstatymo juose dalis paslaugų jau dabar pasiekiamos pėsčiomis, o atstumai tarp kasdienių objektų yra mažesni. Tai rodo, kad 15 minučių miesto idėja nėra vien didmiesčių privilegija ir nebūtinai priklauso tik nuo miesto dydžio ar biudžeto.

Šių metų Draugiškų miestų indeksas parodė, kad Vilniuje kasdienius reikalus per 15 minučių pasiekia tik 13 procentų gyventojų – maždaug kas aštuntas. Tuo metu Šiauliuose tokių gyventojų dalis siekia 40 procentų. Šie duomenys leidžia daryti aiškią išvadą: 15 minučių miestas pirmiausia susijęs su tuo, ar planuojant erdves galvojama apie žmogų, kuris nebūtinai turi arba nori kasdien naudoti automobilį.

Viešasis transportas, dviračiai ir pėsčiųjų maršrutai turi būti patogūs

Vis dėlto vien infrastruktūros įrengti nepakanka. P. Grigo teigimu, žmogaus neįtikins abstraktūs šūkiai apie planetos gelbėjimą ar miesto ateitį. Vairuotojas automobilį namuose paliks tik tada, kai realiai pajus, kad alternatyva yra greitesnė, pigesnė ir patogesnė. Tai reiškia, kad viešasis transportas turi būti patikimas, dviračių maršrutai – saugūs ir nenutrūkstantys, o pėsčiųjų takai – patogūs visiems, įskaitant šeimas su vaikais ar vyresnio amžiaus žmones.

Ministerija taip pat kalba apie skirtingų transporto rūšių integravimą ir išmanius judumo sprendimus. Ateityje gyventojams turėtų būti lengviau planuoti keliones, nes kuriama nacionalinė kelionių planavimo ir jungtinio bilieto sistema. Ji turėtų leisti vienoje platformoje suplanuoti maršrutą keliomis transporto rūšimis ir už kelionę atsiskaityti vienu bilietu.

D. Sujetaitės teigimu, didmiesčių gyventojai vis labiau vertina galimybę svarbiausias paslaugas turėti netoli namų. Tai ypač aktualu šeimoms su vaikais ir tiems, kurie dalį laiko dirba nuotoliniu būdu. Kartu auga poreikis kokybiškoms viešosioms erdvėms, saugiems dviračių bei pėsčiųjų maršrutams ir geresniam viešojo transporto pasiekiamumui.

Regionuose situacija kiek kitokia. Ten svarbiausias klausimas dažnai yra ne tai, kaip kelionę sutrumpinti keliomis minutėmis, o kaip išsaugoti arba priartinti būtinas paslaugas prie gyventojų. Dėl mažesnio gyventojų tankumo automobilis daugelyje vietovių išlieka būtina susisiekimo priemonė. Vis dėlto tiek miestuose, tiek regionuose gyventojai palankiai vertina sprendimus, kurie leidžia greičiau, saugiau ir patogiau pasiekti darbą, mokyklą, gydymo įstaigą ar laisvalaikio vietą.

15 minučių miestas nėra judėjimo ribojimas

Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta nuogąstavimų, kad 15 minučių miesto idėja esą gali riboti žmonių judėjimo laisvę. Tačiau tiek statybų sektoriaus atstovai, tiek Susisiekimo ministerija pabrėžia, kad tokie teiginiai neatitinka koncepcijos esmės. Šio modelio tikslas nėra uždaryti žmones savo rajonuose ar drausti naudotis automobiliu.

Priešingai – siekiama suteikti daugiau pasirinkimo. Jeigu gyventojas nori važiuoti automobiliu, tokia galimybė išlieka. Tačiau kasdieniams reikalams neturėtų būti būtina kiekvieną kartą sėsti prie vairo ir gaišti laiką spūstyse. Kuo daugiau svarbių paslaugų yra netoli namų, tuo mažiau priverstinių kelionių, mažiau eismo apkrovos ir daugiau laiko gyvenimui už automobilio ribų.

Lietuvos miestams ši kryptis reiškia ilgalaikį pokytį. Reikės derinti vairuotojų, pėsčiųjų, dviratininkų, viešojo transporto keleivių ir vietos bendruomenių interesus. Reikės investicijų, kantrybės ir nuoseklumo. Tačiau pati idėja aiški: patogus miestas neturi būti matuojamas vien automobilių pralaidumu. Jis turėtų būti vertinamas pagal tai, kiek lengvai žmogus gali pasiekti tai, ko jam reikia kasdien.

Automobilių Lietuvoje artimiausiu metu tikrai niekas nepakeis per vieną naktį, o daugeliui gyventojų jie ir toliau išliks būtini. Tačiau 15 minučių miesto principai gali sumažinti situacijų, kai automobilis naudojamas ne todėl, kad taip patogiausia, o todėl, kad nėra kitos realios alternatyvos. Būtent čia slypi didžiausias pokyčio potencialas – ne riboti vairuotojus, o kurti miestus, kuriuose kelionė nebūtų kasdienis laiko praradimas.