9 Minutės
Kai Bugatti beveik pastatė keturių durų hipersedaną
Trumpą, dėmesį traukiantį momentą XX a. pabaigoje Bugatti atrodė pasirengęs perrašyti prabangos ir našumo sedanų taisykles. 16C Galibier koncepcija — keturių durų fastback tipo turizmo automobilis su priekyje montuojamu 8,0 litrų W16 varikliu — žadėjo maždaug 1 000 metrinės arklio galios ir superautomobilio pagreitį, supakuotą į itin prabangų saloną. Privataus pristatymo Molsheimo gamykloje rugsėjo 2009 m. metu ir viešai Frankfurto bei Los Andželo automobilių parodose parodytas Galibier švelniai priminė, kas galėjo tapti galingiausiu ir išskirtiniausiu keturių durų automobiliu pasaulyje.
Šis projektas buvo reikšmingas iš kelių perspektyvų: technologijų integracijos į prabangos klasę, markės strateginio mastelio plėtra ir bandymas sujungti hipernaudą galios ir limuzininį komfortą. Tuo metu automobilių rinkoje vyko stiprūs pokyčiai — augo paklausa ultra-prabangiems, tačiau ir dinamiškiems automobiliams, o Galibier siūlė sprendimą, kuris galėjo pakeisti lūkesčius dėl „keturių durų“ segmentų.
Iš Type 57 paveldo į XXI a. hipersedaną
Bugatti paveldėjo Galibier pavadinimą iš 1930-ųjų Type 57 Galibier — keturių durų grand tourer, pavadinto pagal Col du Galibier perėją. 16C Galibier akivaizdžiai pagerbė klasikinius Bugatti dizaino elementus: ilginė gaubto briauna, primenanti EB 118/EB 218 konceptus ir legendinį Type 57SC Atlantic, suskirstytas priekinis stiklas bei dviejų tonų dažymas. Tačiau po kėbulu jis buvo be kompromisų modernus — aliuminis ir anglies pluoštas buvo naudojami masės mažinimui, tuo pačiu integruojant tikrai hiperkaro lygio jėgainę ir važiuoklės sprendimus.
Galibier dizaino kalba siekė suderinti istoriją ir šiuolaikiškumą: ilga sparnuota priekis, plataus profilio sparnai ir elegantiškas fastback siluetas. Tai nebuvo tik retro apeliacija — buvo aišku, kad inžinerija ir aerodinamika buvo planuojamos šiuolaikiniais standartais, įskaitant oro srauto valdymą, aušinimo kanalus W16 blokui ir integruotą difuzorių sprendimą aukštam greičiui.
Variklis, našumas ir pavarų perdavimas
Skirtingai nei Veyron keturių turbokompresorių schema, Bugatti inžinieriai Galibier atveju pakeitė turbinus į dvejus sekvencinius kompresorius, kad būtų užtikrinta stipresnė žemesnių apsukų trauka — logiškesnis sprendimas keturių durų sedano koncepcijai, kur buvo būtinas tiek komfortas, tiek akimirksniu pasiekiamas sukimo momentas. Derintas W16 blokas generavo maždaug 986 AG (1 000 PS) ir buvo sujungtas su aštuonių pavarų automatine transmisija, perduodančia galią visiems keturiems ratams.
- Variklis: 8,0 litrų W16 su dviem sekvenciniais kompresoriais
- Galia: ~986 AG (1 000 PS)
- Transmisija: 8 laipsnių automatinė pavarų dėžė
- Pavarų perdavimas: visų ratų pavara (AWD)
- Numatomas maksimalus greitis: >235 mph (378 km/h)
- 0–60 mph: deklaruojama mažiau nei 2,7 sekundės
Tokia jėga ir pavarų konfigūracija leistų Galibier tiesiogine prasme pranokti tuo metu rinkoje buvusius greitus sedanus. Dėl kompresorių schemos pasiekiama didesnė momentinė trauka žemuose sūkiuose, todėl kasdieniniame naudojime automobilis elgtųsi labiau „sedaniškai“, bet išlaikydamas superautomobilio reakciją. Taip pat kompresoriai dažnai pasižymi natūralesne throttle reakcija ir mažesniu turbo vėlavimu — privalumas tokio tipo transporto priemonei.
Techniniai sprendimai apėmė ir pažangią aušinimo sistemą bei diferencijų valdymą, kadangi W16 generuoja labai dideles šilumos krūvas. Inžinerinės detalės, tokios kaip papildomi aušinimo žiedai, modifikuotos alyvos trasos ir sustiprinti pavarų dėžės komponentai, buvo būtinos siekiant užtikrinti patikimumą prie tokių apkrovų. Galbūt kai kurios iš šių technologijų vėliau buvo pritaikytos Chiron programoje, nes dalių ir žinių perdavimas tarp projektų kompanijai buvo strategiškai svarbus.
Tokių pagreičių skaičiai būtų buvę nepasiekiami tuometiniams varžovams. Tuo metu Nissan GT-R R35 ir Cadillac CTS-V buvo tarp greičiausių keturių durų serijinių automobilių, 0–60 mph įsibėgėdami maždaug per 3,5 ir 3,9 sekundės. Galibier su savo sub-2,7 sekundžių įsibėgėjimu būtų patekęs į visiškai kitą kategoriją, praktiškai priartėdamas prie grynakraujio superautomobilio elgesio važiuojant keturių durų korpuse.
Dizainas ir prabangos sprendimai
Koncepcija stovėjo ant 22 colių ratlankių su savaime lyginamomis centrinėmis veržlėmis ir turėjo dalytą, dviejų dalių gaubtą, kuriame buvo sumontuotas W16 blokas. Salone Bugatti derino rankomis siūtą odą, blizgantį medį ir aliuminio apdailas su santūriu, prabangiu išdėstymu, kuriame prioritetas skiriamas erdvei ir komfortui be pertekliaus. Galibier prietaisų skydelyje buvo dvi analoginės rodyklės, kurios skirtos stebėti W16 parametrus, o estetinis „senos mokyklos“ akcentas — nuimamas Parmigiani Fleurier turbiliono laikrodis, įmontuotas prietaisų skydelyje. Tas ~100 000 USD vertės laikrodis galėjo būti nešiojamas ant riešo arba naudojamas kaip automobilio laikrodis — tai aiškus hiperprabangos individualizacijos pavyzdys.
Interjero ergonomika buvo kuriama taip, kad būtų derinama individuali prabanga ir ilgos kelionės patogumas: reguliuojamos oro porėlės, integruotos masažo funkcijos, aukštos klasės garso izoliacija ir pažangios klimato zonos. Galimos parinktys apėmė ir specialiai užsakytus audinius, kontrastingus siūlus ar rankų darbo intarpus — viskas orientuota į labai siaurą klientų ratą, kurie reikalautų ne tik našumo, bet ir aukščiausio lygio meistriškumo.
Dizaino ir inžinerijos sintezė taip pat reiškė specialias važiuoklės konfigūracijas: adaptuojama oro pakaba, aktyvūs stabilizatoriai ir galimi galinio tilto valdomi poslinkiai buvo tarp sprendimų, leidžiančių transporto priemonei išlaikyti aukštą komforto lygį prie mažesnių greičių ir stabilumą esant dideliems spartėjimams.
Gamybos planai ir rinkos pozicionavimas
Iš pradžių Bugatti svajojo apie ribotos serijos modelį — neoficialiai vadintą Royale — skirtą itin turtingiems klientams. Gamybos skaičiavimai kalbėjo net apie iki 3 000 rankų darbo vienetų iš Molsheimo, su numatoma pradinę kaina arti vieno milijono svarų (apie 1,53 mln. USD 2015 m.). Buvo gandų, kad markė svarstė tam tikrų komponentų dalijimąsi su Bentley Mulsanne, siekiant kontroliuoti išlaidas, nors galutinis produktas visada turėjo išlikti akivaizdžiai Bugatti tiek dizainu, tiek kokybės lygiu.
Rinkodaros atžvilgiu Galibier būtų užėmęs nišinę poziciją tarp ultra-prabangių sedans ir riboto leidimo sportinių automobilių. Tai būtų modelis, skirtas pirkėjams, norintiems tiek reprezentatyvumo, tiek neįtikėtino kasdienio pasiekimo. Tokie klientai dažnai lygina ne tik techninius parametrus, bet ir markės prestižą, individualizacijos galimybes bei aptarnavimo lygį po pirkimo — sritys, kur Bugatti turėjo stiprių argumentų.
Be to, pritaikant kai kurias dalis iš kitų VAG grupės modelių, Bugatti galėjo išlaikyti kainas nors šiek tiek labiau kontroliuojamas. Tačiau dauguma strateginių sprendimų vis tiek reikalavo unikalių komponentų ir meistriškumo, todėl projekto kaštai išliko aukšti.
Kodėl Galibier niekada nepasiekė klientų
Nepaisant koncepcijos stipriųjų pusių, vidiniai vystymo iššūkiai ir besikeičiančios prioritetų aibės stabdė pažangą. Laikui bėgant pranešama, kad Galibier augo dydžiu ir prarado pradinį liftgate (atlenkiamo bagažinės dangčio) dizainą, išsivystydamas į formą, kurią tuometinis Bugatti dizaino direktorius Achim Anscheidt yra apibūdinęs kaip „iš šono panaši į taksą, o iš galo — kaip skrybėlę ant ratų“. Šis dizaino dreifas, kartu su kainų ir gamybos sudėtingumu, pastūmėjo projektą nuo pradinio tikslo.
Taip pat techniniai reikalavimai, tokie kaip saugumo normos, emisijų reguliavimai ir homologacijos procedūros skirtingose rinkose, reikštų papildomas investicijas. W16 variklis ir kompleksiška transmisija reikalavo didelio inžinerinio darbo užtikrinti patikimumą įvairiomis sąlygomis, o tai dar labiau didino galutinę vieneto kainą. Svorio augimas, kuris paprastai lydi didesnį salono plotą ir priedus, taip pat kėlė susirūpinimą dėl našumo ir degalų sąnaudų.
Be to, akcentuota galimybė, kad politiniai ir vidiniai sprendimai Volkswagen grupėje turėjo įtakos — neoficialiai minėta, kad tam tikri aukšto rango asmenys iš Salzburg pietinės kompanijos dalies galėjo būti prieš projektą arba labiau remti kitus prioritetus. Galiausiai, perkelti finansinius ir inžinerinius resursus į Chiron programą atrodė pragmatiškesnis sprendimas, leidęs markei išlaikyti konkurencingumą hiperkaro segmente po Veyron gamybos nutraukimo.
Galiausiai, 2012 m. gegužę keturių durų projektas buvo atidėtas ir oficialiai padėtas į stalčių. Projektų nutraukimai tokiuose aukšto lygio namuose nėra retas reiškinys — sprendimus lemia ne tik kūrybinės idėjos, bet ir realios rinkos prognozės bei pelningumo modeliai.
Paveldas ir kur ši koncepcija dabar
Galibier koncepcija visiškai neišnyko. Bent vienas egzempliorius išliko ir yra eksponuojamas Volkswagen Autostadt centre Volfsburge, Vokietijoje, kur jis kartais primena lankytojams intriguojantį alternatyvų kelią, kuriuo Bugatti galėjo pasukti. Po daugiau nei dešimtmečio Galibier lieka „kas būtų, jeigu“ pavyzdžiu — ambicingu bandymu derinti hiperkaro našumą su limuzino lygio komfortu.
Nors projektas niekada nepasiekė serijinės gamybos, jo technologinės idėjos ir dizaino sprendimai matomi vėlesniuose Bugatti modeliuose. Tam tikros inžinerinės žinios, pavyzdžiui, pažangios aušinimo konstrukcijos, kompresorių valdymo strategijos ir medžiagų panaudojimas masės mažinimui, tikėtina, buvo išsaugotos ir optimizuotos Chiron programoje bei kituose ribotos gamybos modeliuose.
Ką Galibier sako apie Bugatti strategiją
Sprendimas pirmenybę teikti Chiron prieš keturių durų modelį paryškino Bugatti dėmesį grynajai hiperkaro paveldo linijai. Chiron tapo prekės ženklo centru, ir toks fokusuotas požiūris, pagal daugumos vertinimų, atsipirko: jis sustiprino Bugatti identitetą kaip gamintojo, kuris kuria ekstremaliausius, riboto leidimo sportinius automobilius, o ne plečia asortimentą į klasikinio tipo prabangius sedanus.
Greiti akcentai:
- 16C Galibier: beveik 1 000 PS keturių durų koncepcija iš 2009 m.
- Orientacija į našumą kartu su aukščiausios klasės prabanga — tikras hiperlux sedanas
- Projektas nutrauktas 2012 m.; resursai perkelti į Chiron
- Viena koncepcija eksponuojama Volkswagen Autostadt Volfsburge
Galibier išlieka įdomiu šiuolaikinės automobilių istorijos poslinkiu: įrodymu, kad net garsūs hiperkaro gamintojai svarsto įsiskverbimą į naujas rinkos nišas, bet taip pat priminimu, jog susikaupimas ir finansinė realybė dažnai lemia, kurie konceptai pasiekia klientus. Entuziastams Galibier yra galutinė „kas būtų“ istorija: 1 000 AG keturių durų, galėjusių pakeisti lūkesčius dėl našumo sedanų, jei lemtis ir korporatyvinė strategija būtų leidusios jam pasiekti gamybą.
Apibendrinant, Galibier paliko svarbią žinią prabangos automobilių rinkai: technologijos ir dizaino drąsa gali sukurti alternatyvius markės kelius, tačiau ilgalaikiai sprendimai dažnai priklauso nuo to, kaip gerai tie keliai dera su įmonės ištekliais, tikslinėmis pajamomis ir rinkos prognozėmis. Galibier — tai vis dar vertinga pamoka planuojant aukštos klasės automobilių ateitį ir markės plėtrą.
Šaltinis: autoevolution
Komentarai
drivex
Wow Galibier su ~1 000 AG keturiems ratams būtų tikras superprabangos žaislas. Kodėl niekada nepasirodė gamyboje? įdomus kelias, bet realybė nubloko.
Palikite komentarą