Latvijos pasienyje gali grįžti patikra vairuotojams

Lietuvos ir Latvijos pasienyje gali būti svarstomi sprendimai, kurie tiesiogiai paliestų ne tik valstybės sienos apsaugos tarnybas, bet ir kasdienius keliautojus, vairuotojus bei tranzitu judančius automobilių srautus. Paskirtasis vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas neatmeta galimybės, kad dėl augančios antrinės neteisėtos migracijos iš Latvijos Lietuvai gali tekti svarstyti laikiną pasienio kontrolę prie vidinės Europos Sąjungos sienos.

Toks scenarijus kol kas įvardijamas kaip kraštutinė priemonė, tačiau jis tampa vis aktualesnis, nes, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, antrinės migracijos mastas per Latviją šiemet gerokai išaugo. Lyginant sausio–birželio laikotarpius, užsieniečių, atvykusių šiuo keliu, skaičius padidėjo maždaug keturis kartus – nuo kiek daugiau kaip 300 iki daugiau nei 1,2 tūkst.

Automobilių vairuotojams ši tema svarbi todėl, kad bet kokia laikina pasienio patikra vidinėje Šengeno erdvės sienoje paprastai reiškia papildomą laukimą, transporto srautų lėtėjimą ir galimas eiles prie kontrolės punktų. Pats M. Katelynas, kalbėdamas apie galimus veiksmus, priminė Lenkijos taikomą modelį, kai dėl sustiprintos kontrolės Lietuvos ir Lenkijos pasienyje savaitgaliais nusidriekia kilometrinės automobilių eilės.

Pasak politiko, jeigu dabartinė situacija nesikeis, institucijoms teks svarstyti visus galimus instrumentus. Vis dėlto jis pabrėžia, kad laikinos pasienio kontrolės atkūrimas būtų itin griežtas žingsnis, kurio jis pats nenorėtų imtis, nebent nebebūtų kitų veiksmingų būdų suvaldyti migrantų srautą dar prie sienos, o ne jau Lietuvos teritorijoje.

Kodėl kalbama apie Lietuvos ir Latvijos sieną

Lietuvos ir Latvijos siena yra vidinė Europos Sąjungos ir Šengeno erdvės siena, todėl įprastomis sąlygomis ją kertantys vairuotojai nėra stabdomi nuolatinei pasų ar dokumentų kontrolei. Tai svarbu tiek gyventojams, vykstantiems į kaimyninę šalį darbo ar poilsio reikalais, tiek vežėjams, kuriems šis maršrutas yra dalis platesnio Baltijos šalių ir Europos kelių tinklo.

Tačiau augantis antrinės migracijos srautas keičia institucijų vertinimus. Antrinė migracija šiuo atveju reiškia situacijas, kai trečiųjų šalių piliečiai pirmiausia patenka į Latviją, o vėliau bando tęsti kelionę per Lietuvą. Dalis jų, kaip nurodoma, sulaikomi jau Lietuvos teritorijoje, taip pat ir transporto maršrutuose, pavyzdžiui, važiuojant iš Rygos Varšuvos kryptimi.

M. Katelynas teigia, kad Latvijai šiuo metu sudėtinga užtikrinti pakankamą išorinės sienos kontrolę. Jo vertinimu, Lietuva 2021–2022 metais į krizę prie Baltarusijos sienos atsakė fiziniu barjeru ir kitomis priemonėmis, o Latvijos pusėje tokios apsaugos vis dar trūksta. Dėl to neteisėtai sieną kirtę asmenys gali patekti į Latvijos teritoriją, išsisklaidyti, o vėliau keliauti toliau per Lietuvą.

Lietuva jau yra siuntusi pagalbą Latvijos pasieniečiams. Paskirtojo ministro teigimu, Latvijoje padeda keli Lietuvos pasieniečiai ir kinologai su tarnybiniais šunimis, tačiau tokia pagalba vertinama kaip nepakankama, jei migracijos srautas ir toliau didės. Todėl klausimas, pasak jo, turėtų būti sprendžiamas ne tik dvišaliuose Lietuvos ir Latvijos pokalbiuose, bet galbūt ir platesniu Europos Sąjungos lygiu.

Automobilių eilės – realus pasienio ribojimų padarinys

Nors diskusija pirmiausia susijusi su migracijos politika ir valstybės sienos apsauga, jos praktinės pasekmės labiausiai matytųsi keliuose. Laikina pasienio kontrolė reikštų, kad dalis automobilių būtų stabdomi, tikrinami dokumentai, kelionės tikslas, galimai apžiūrimos transporto priemonės arba keleivių duomenys. Net jei tikrinimai būtų atrankiniai, intensyvesniais laikotarpiais tai galėtų suformuoti eiles.

M. Katelynas kaip pavyzdį pateikia Lenkijos sprendimą, kai Varšuva dėl padidėjusio migrantų srauto praėjusią vasarą sugriežtino patikrą Lietuvos ir Vokietijos atžvilgiu. Lietuvos vairuotojai jau yra matę, ką reiškia tokie sprendimai: savaitgaliais prie sienos susidarančios kelių kilometrų eilės tampa ne tik kantrybės išbandymu, bet ir logistiniu iššūkiu.

Jei panašus mechanizmas būtų taikomas Lietuvos ir Latvijos pasienyje, tai galėtų paveikti keliones per pagrindinius jungiamuosius maršrutus. Nors konkretūs punktai, grafikai ar kontrolės apimtys nėra įvardyti, pats tokios priemonės svarstymas rodo, kad valstybė nebeatmeta net ir nepatogių sprendimų. Vairuotojams tai būtų signalas atidžiau sekti oficialią informaciją apie eismo sąlygas pasienyje.

Vis dėlto paskirtasis ministras akcentuoja, kad tai nėra pageidaujamas kelias. Jo teigimu, pirmiausia turi būti išnaudotos kitos priemonės – readmisijos susitarimai, pagalba Latvijai, pasieniečių pajėgumų stiprinimas ir politinis spaudimas ieškoti sprendimo ten, kur problema prasideda. Tik tuomet, jei srautai toliau augtų ir taptų sunkiai valdomi, laikina kontrolė galėtų tapti realiu pasirinkimu.

Situacija sparčiai artėja prie kritinės ribos

M. Katelynas nenurodo tikslaus skaičiaus, nuo kurio situaciją reikėtų laikyti nevaldoma, tačiau pateikia dabartinio augimo mastą. Metų pradžioje antrinės migracijos iš Latvijos atvejai siekė apie 40–50 per mėnesį, o vėliau šis skaičius išaugo iki 400–500, kai kuriais vertinimais artėjant ir prie 500–600 per mėnesį. Toks šuolis, pasak jo, rodo, kad pasieniečių pajėgumai gali būti išnaudoti labai greitai.

Readmisijos susitarimai su Latvija teoriškai turėtų leisti grąžinti į pirmąją Europos Sąjungos šalį patekusius asmenis. Tačiau praktikoje tai nėra paprasta procedūra. Reikia nustatyti aplinkybes, parengti dokumentus, juos patikrinti, užtikrinti laikiną asmenų apgyvendinimą ir atlikti administracinius veiksmus. Tai reiškia papildomą krūvį pareigūnams ir papildomas išlaidas valstybei.

Pasak politiko, net ir veikiant readmisijos mechanizmui pasieniečiai negali tiesiog paskambinti Latvijos kolegoms ir paprašyti pasiimti migrantą. Kiekvienas atvejis turi būti įforminamas, o tai užtrunka. Be to, kol procesas vyksta, valstybė turi užtikrinti, kad sulaikyti asmenys būtų apgyvendinti tinkamomis sąlygomis, o tai kelia ir žmogaus teisių, ir infrastruktūros klausimų.

Pabradės apgyvendinimo sąlygos ir institucijų apkrova

Diskusiją paaštrino Seimo kontrolierių įstaigos ataskaita apie užsieniečių apgyvendinimo vietas Pabradėje. Joje nurodyta, kad migrantai ne visada gauna pakankamai informacijos apie savo teises, kai kuriais atvejais ribojamas jų buvimas lauke, taip pat fiksuoti buitiniai trūkumai – pavyzdžiui, yra baldų, bet trūksta indų.

M. Katelynas tokias pastabas siūlo vertinti platesniame kontekste. Jo teigimu, kai migracijos srautas staiga padidėja kelis ar net keliolika kartų, apgyvendinimo sistema patiria netolygų spaudimą. Vienais mėnesiais žmonių gali būti mažiau, kitais – gerokai daugiau, todėl infrastruktūra ne visada spėja prisitaikyti prie staigių pokyčių.

Paskirtasis ministras nemano, kad trūkumai atsiranda sąmoningai. Jo vertinimu, tai labiau perkrovos ir ribotų pajėgumų pasekmė. Vis dėlto jis pripažįsta, kad problemas būtina šalinti pagal galimybes, nes net ir krizės sąlygomis valstybė turi laikytis pagrindinių žmogaus teisių standartų.

Šis aspektas svarbus ir vertinant galimą laikinos pasienio kontrolės atkūrimą. Jei migrantai būtų sulaikomi ar tikrinami dar prie sienos, valstybė galėtų bandyti riboti jų patekimą į Lietuvos teritoriją ir mažinti spaudimą apgyvendinimo centrams. Tačiau tokia priemonė turi tiesioginę kainą kelių eismui: daugiau patikros reiškia lėtesnį transporto judėjimą.

Pasieniečių viršvalandžiai ir valstybės rezervo lėšos

Augantis migracijos spaudimas sutampa su kita vidaus reikalų sistemos problema – pareigūnų darbo krūviu. Vidaus reikalų ministerija siūlo iš valstybės rezervo skirti 800 tūkst. eurų pareigūnų viršvalandžiams apmokėti, ypač tiems, kurie dirbo kovojant su kontrabandiniais balionais.

M. Katelynas teigia palaikantis tokį siūlymą. Jo pozicija aiški: jeigu viršvalandžiai yra apskaityti, o pareigūnai realiai dirbo papildomai saugodami valstybę, už tokį darbą turi būti sumokėta. Jo manymu, valstybės institucijos pirmiausia išnaudoja vidinius resursus, o jų pritrūkus pagrįstai kreipiasi į Vyriausybę dėl rezervo lėšų.

Kartu jis pabrėžia, kad planuojant metinį biudžetą iš anksto sunku tiksliai numatyti, kokio masto viršvalandžių reikės. Jeigu metų pradžioje migracijos srautai buvo dešimt kartų mažesni nei vėliau, natūralu, kad ankstesnės prognozės neatitiko realios situacijos. Todėl institucijos susiduria su aplinkybėmis, kurioms pasiruošti biudžeto eilutėse ne visada įmanoma.

Šis klausimas tiesiogiai susijęs su pasienio kontrolės efektyvumu. Jei būtų atkurtos laikinos patikros, pareigūnų poreikis dar labiau išaugtų: reikėtų ne tik tikrinti transporto priemones, bet ir valdyti eismą, užtikrinti viešąją tvarką, reaguoti į galimus incidentus bei koordinuoti duomenų patikrą. Todėl bet koks sprendimas dėl sienos kontrolės turi būti derinamas su realiais žmogiškaisiais ištekliais.

Atlyginimai – svarbiausias personalo klausimas

Pareigūnų trūkumas, pasak M. Katelyno, negali būti sprendžiamas tik pavieniais pažadais dėl atlyginimų. Jis teigia nenorintis įvardyti konkrečių skaičių, kol nėra aiški bendra valstybės finansinė situacija ir derybų su Finansų ministerija rezultatai. Tačiau atlyginimų klausimą jis vadina prioritetiniu.

Paskirtasis ministras kritikuoja kasmet pasikartojantį fragmentišką derybų modelį, kai profsąjungos, ministerija ir kitos suinteresuotos pusės tarsi iš naujo pradeda kalbėtis dėl tų pačių problemų. Jo manymu, toks neapibrėžtumas neskatina jaunų žmonių rinktis statutinės tarnybos, nes jie nemato aiškios penkerių ar bent trejų metų perspektyvos.

Jis siūlytų su pareigūnų profsąjungomis siekti ilgalaikio susitarimo, panašaus į susitarimą su pedagogais. Toks planas, jo vertinimu, leistų pareigūnams žinoti, kokio atlyginimų ir socialinių garantijų augimo galima tikėtis ateityje. Tai būtų svarbu ir jau tarnaujantiems pareigūnams, ir tiems, kurie svarsto karjerą policijoje, pasienyje ar kitose statutinėse tarnybose.

Ši diskusija glaudžiai siejasi su valstybės gebėjimu užtikrinti sienų apsaugą. Jei pasieniečių trūksta, o esami pareigūnai dirba viršvalandžius, laikinos pasienio kontrolės atkūrimas be papildomų resursų galėtų dar labiau apsunkinti sistemą. Todėl M. Katelynas pabrėžia, kad reikia ne vien techninių sprendimų, bet ir žmonių, kurie tuos sprendimus įgyvendintų.

Policijos finansavimas ir infrastruktūros prioritetai

Kalbėdamas apie vidaus reikalų sistemos finansavimą, M. Katelynas minėjo ir policijos poreikius. Viešojoje erdvėje buvo įvardytas generalinio komisaro nurodytas 168 mln. eurų papildomas poreikis. Paskirtasis ministras sako matęs bendrą sumą, tačiau dar neturintis detalios informacijos, kokią dalį sudaro atlyginimai, infrastruktūra, automobiliai ar kitos sistemos reikmės.

Jo vertinimu, jei reikėtų rinktis prioritetą, pirmiausia dėmesys turėtų būti skiriamas žmonėms. Atnaujinti komisariatai, transporto priemonės ar kita infrastruktūra yra svarbūs, tačiau visuomenės saugumą tiesiogiai užtikrina pareigūnai, patruliuojantys gatvėse, reaguojantys į įvykius ir dirbantys pasienyje. Todėl žmogiškieji ištekliai, anot jo, turi būti pirmoje vietoje.

Automobilių tema šiame kontekste taip pat nėra atsitiktinė. Policijos ir pasienio transportas yra būtina operatyvaus reagavimo dalis, tačiau M. Katelynas pabrėžia, kad finansavimo eilėje pirmiausia turi būti atlyginimai ir pareigūnų išlaikymas tarnyboje. Jei nėra pakankamai motyvuotų žmonių, vien technika neužtikrina saugumo.

Imuniteto klausimas po Šalčininkų operacijos

Vidaus reikalų sistemos patikimumo tema išryškėjo ir kalbant apie Šalčininkų operaciją. M. Katelynas teigia, kad ši istorija parodė galimus rimtus piktnaudžiavimo pareigomis požymius. Jo žiniomis, į procesus vienaip ar kitaip buvo įsivėlusi reikšminga dalis vietos komisariato darbuotojų, o tai kelia klausimų dėl vidaus kontrolės.

Paskirtasis ministras kelia klausimą, kur buvo imuniteto funkcijos, jeigu apie problemas, kaip esą kalba vietos žmonės ir pareigūnai, buvo žinoma seniai. Jis pripažįsta, kad žinojimas ir įrodymas nėra tas pats, tačiau būtent tam egzistuoja imuniteto padaliniai – tirti, tikrinti ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui.

Šalčininkų atvejis siejamas ir su kontrabandiniais oro balionais, kurie kėlė grėsmę civilinei aviacijai ir net privertė imtis itin griežtų sprendimų. M. Katelynas stebisi, kodėl realūs pokyčiai prasidėjo tik tuomet, kai situacija tapo beprecedentė, buvo uždaromi oro uostai ir skelbiama ekstremali situacija. Galutinius atsakymus, pasak jo, turės pateikti vykstantis tyrimas.

Griežtesnė migracijos politika ir laikini darbo leidimai

Migracijos politika yra viena sričių, kurioje, kaip teigiama, M. Katelyno pozicijos sutampa su prezidento matymu. Paskirtasis ministras palaiko idėją dėl laikinų darbo leidimų sistemos, kuri leistų aiškiau reguliuoti, kiek laiko atvykę užsieniečiai gali gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Pagal aptariamą modelį žmogus galėtų dirbti Lietuvoje dvejus metus, po to turėtų pusei metų išvykti į savo kilmės šalį, o vėliau galėtų sugrįžti. Jei toks ciklas kartotųsi kelis kartus, atsirastų reikalavimas mokėti lietuvių kalbą tam tikru lygiu. M. Katelynas pabrėžia, kad migracija neturi tapti nekontroliuojamu procesu, kai kasmetinės kvotos nesuteikia tikro vaizdo apie šalyje ilgainiui liekančių žmonių skaičių.

Jis mano, kad Lietuvai reikalinga griežtesnė, bet racionali migracijos politika. Išimtis, jo vertinimu, turėtų būti aukštos pridėtinės vertės specialistai, kurių atvykimas naudingas ekonomikai. Tačiau net ir tokiu atveju turi būti aiškūs reikalavimai, integracijos taisyklės ir nacionalinio saugumo patikros.

Ministras taip pat kalba apie kultūrinę integraciją. Jo teigimu, atvykstantys žmonės neturi perimti Lietuvos tikėjimo ar visų tradicijų, tačiau turi gerbti vietos taisykles, kalbą ir visuomenės normas. Jis pabrėžia, kad Lietuva nėra tokio dydžio valstybė, kuri galėtų be pasekmių priimti labai didelius migrantų srautus, kaip kai kurios Vakarų Europos šalys.

Tolimųjų reisų vairuotojai – viena iš galimų išimčių

Kalbėdamas apie lietuvių kalbos reikalavimus užsieniečiams, M. Katelynas išskyrė ir transporto sektoriui aktualią situaciją. Jo teigimu, jei darbuotojas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, į Lietuvą grįžta tik kas kelias savaites ir didžiąją laiko dalį praleidžia kelyje, automatinis reikalavimas išmokti lietuvių kalbą per trumpą laiką gali būti ne visada racionalus.

Tokia pozicija svarbi Lietuvos vežėjams, nes tarptautinio transporto sektoriuje dirba daug trečiųjų šalių piliečių. Vis dėlto M. Katelynas nesiūlo atsisakyti integracijos reikalavimų apskritai. Jis kalba apie būtinybę atskirti skirtingas darbuotojų grupes ir taikyti proporcingus reikalavimus, kad būtų suderintas ekonomikos poreikis, nacionalinis saugumas ir visuomenės gerovė.

Jo manymu, valstybė turi vengti kraštutinumų. Per griežti ir neproporcingi reikalavimai gali paskatinti darbuotojus rinktis kitas šalis, o per laisva sistema gali kurti saugumo ir integracijos problemas. Todėl svarbiausia – aiškios taisyklės, kurios būtų suprantamos tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, tiek visuomenei.

ES migracijos paktas ir solidarumo mechanizmas

Kitas svarbus klausimas – Europos Sąjungos migracijos paktas ir solidarumo mechanizmas. Pagal jį valstybės gali pasirinkti, ar priimti dalį migrantų, ar finansiškai prisidėti prie tų šalių, kurios juos priima. M. Katelynas laikosi pozicijos, kad dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis Lietuvai būtų racionaliau susimokėti už migrantus, kurių nepriima, nei dar labiau didinti visuomenės įtampą.

Jis pabrėžia, kad toks pasirinkimas nėra solidarumo atsisakymas, nes pati sistema numato kelias solidarumo formas. Jei valstybė finansiškai prisideda prie kitų šalių patiriamų išlaidų, ji vis tiek dalyvauja bendrame mechanizme. Panašų argumentą, pasak M. Katelyno, yra pasirinkusi ir Estija.

Paskirtasis ministras ragina šiuo klausimu nesivadovauti vien emocijomis. Jo teigimu, migracija pati savaime nėra nei gera, nei bloga – ji turi būti vertinama pagal tai, ar tarnauja valstybės interesams. Kontroliuojama aukštos kvalifikacijos specialistų migracija gali būti naudinga, tačiau nekontroliuojami srautai gali tapti iššūkiu saugumui ir visuomenės pasitikėjimui.

Pradėjus taikyti ES migracijos paktą, gali pailgėti migrantų perdavimo pirmai į Bendriją juos priėmusiai šaliai procedūros. Tai reiškia, kad Lietuvai gali prireikti daugiau laikinų apgyvendinimo pajėgumų. M. Katelynas teigia, kad valstybė tokioms situacijoms ruošiasi ir prireikus galėtų mobilizuoti papildomus resursus, įskaitant konteinerinius miestelius, pritaikytus gyvenimui.

Išorės sienos apsauga ir techninės priemonės

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete pristatant Vyriausybės programą buvo kalbama ir apie išorės sienos apsaugos stiprinimą. M. Katelynas aiškina, kad pasieniečiai ypatingos situacijos atveju tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi, todėl jų pasirengimas, įranga ir techninės priemonės turi atitikti didesnius reikalavimus.

Pasak jo, dabartinis atotrūkis nuo siekiamo standarto dar yra reikšmingas. Nuolat vykdomi pirkimai, sienos apsaugos sistemos stiprinamos, tačiau tai reikalauja didelių finansinių išteklių. Kartu reikia pasirinkti, kiek lėšų skirti įrangai, o kiek – pareigūnų atlyginimams.

M. Katelynas pateikia paprastą dilemą: pasienyje tarnaujantis pareigūnas, gaunantis apie 1,3 tūkst. eurų į rankas, tikriausiai labai vertintų papildomus 200 eurų prie atlyginimo, net jei tuo pat metu jam būtų siūloma modernesnė įranga. Idealiu atveju, pasak jo, reikėtų spręsti abi problemas kartu, tačiau valstybės finansinės galimybės dažnai yra mažesnės už poreikius.

Šis klausimas turi tiesioginį ryšį su galimais patikros režimais pasienyje. Kuo stipresnė išorės sienos apsauga Latvijoje ir visame regione, tuo mažiau spaudimo tenka vidinėms ES sienoms. Todėl laikina kontrolė Lietuvos ir Latvijos pasienyje būtų ne savarankiškas problemos sprendimas, o reakcija į platesnį sienų apsaugos grandinės silpnumą.

Regionų politika ir civilinė sauga

Vidaus reikalų ministerijos darbotvarkėje išlieka ir regionų plėtros klausimas. Nors idėja steigti atskirą Regionų ministeriją, regis, nebeturi ankstesnio politinio pagreičio, M. Katelynas mano, kad svarbiausia ne pavadinimas ar naujas juridinis vienetas, o realus regionų politikos turinys.

Jo vertinimu, regionų plėtros tarybos turėtų turėti daugiau galimybių pačios nustatyti prioritetus. Vietos bendruomenės ir savivaldybės geriau žino, kokių investicijų joms reikia, todėl centrinė valdžia neturėtų vien formaliai nurodyti kelių krypčių ir reikalauti prie jų prisitaikyti. Vidaus reikalų ministerijos vaidmuo, pasak jo, turėtų būti koordinuoti ir kurti priemones, kurios padėtų regionams siekti realių rezultatų.

Kita su regionais susijusi tema – civilinė sauga. M. Katelynas kalba apie poreikį patikrinti, kaip savivaldybės yra pasirengusios krizinėms situacijoms. Jis vartoja audito sąvoką, tačiau paaiškina, kad kalba labiau apie duomenų surinkimą, pasirengimo žemėlapį ir aiškią informaciją gyventojams.

Pasak jo, Lietuvoje netrūksta planų popieriuje, tačiau ne visada žinoma, kaip jie veiktų realybėje. Kai buvo paskelbtas raudonas oro pavojus dėl įskridusio drono, paaiškėjo, kad savivaldybėse ir įstaigose veiksmai nebuvo vienodi: vienur vaikai buvo vedami į priedangas, kitur – į lauką, dalis įmonių darbą stabdė, kitos jį tęsė. Tokie skirtumai rodo, kad algoritmus reikia tikrinti pratybomis.

Priedangos, 72 valandos ir gyventojų atsakomybė

M. Katelynas pabrėžia, kad civilinė sauga nėra vien ministerijos ar Vyriausybės atsakomybė. Gyventojai taip pat turi žinoti, kaip elgtis pirmąsias 72 valandas krizės atveju: pasirūpinti vandeniu, maistu, būtiniausiomis priemonėmis, pasirengti galimiems elektros, šildymo ar vandens tiekimo sutrikimams.

Savivaldybių situacija skiriasi. Retai apgyvendintame rajone, pavyzdžiui, Varėnos krašte, žmogui, gyvenančiam privačiame name ir turinčiam rūsį, nebūtinai racionalu oro pavojaus metu eiti kilometrą iki oficialios priedangos. Tuo metu Vilniuje ar kituose didmiesčiuose, kur gyventojų tankis didesnis, priedangų trūkumas tampa kur kas aštresne problema.

Pasak M. Katelyno, nacionalinis siekis yra turėti priedangas maždaug 60 proc. gyventojų, o šiuo metu bendra aprėptis siekia apie 57 proc., tačiau didžiuosiuose miestuose padėtis prastesnė. Todėl prioritetu turėtų tapti dvigubos paskirties statiniai – nauji infrastruktūros objektai, kurie kasdien naudojami įprastai, bet krizės metu gali tapti priedangomis.

Kaip pavyzdys minimas baseino statybos projektas. Jei projektuotojai ir rangovai iš anksto numato dvigubą paskirtį, naujame pastate gali atsirasti didelė priedanga, o savivaldybės būtų skatinamos rinktis tokius sprendimus, jei jiems būtų teikiama valstybės ir europinių lėšų parama.

Telefonai mokyklose ir vaikų saugumas skaitmeninėje erdvėje

Vidaus reikalų ministerijos veiklos lauke atsiranda ir vaikų saugumo skaitmeninėje erdvėje klausimai. Ministerija yra paskelbusi gerųjų praktikų sąvadą, kuriame, be kita ko, kalbama apie telefonų naudojimo mokyklose ribojimą. M. Katelynas asmeniškai palaiko idėją, kad mokyklose turėtų būti bendras standartas, kaip elgtis su mobiliaisiais telefonais.

Jo nuomone, vaikai neturi likti visiškai be ryšio, tačiau telefonai pamokų metu galėtų būti laikomi specialiose dėžutėse ar daiktadėžėse. Tokia praktika kai kuriose mokyklose jau taikoma, tačiau dabar daug kas priklauso nuo kiekvienos ugdymo įstaigos vidaus taisyklių. Jei atsirastų politinė valia, būtų galima svarstyti vieningą modelį visai šaliai.

M. Katelynas taip pat mano, kad tam tikro amžiaus vaikams turėtų būti ribojama prieiga prie socialinių tinklų. Jis mini ribą iki 16 metų, tačiau pripažįsta, kad skirtingose Europos valstybėse svarstomi skirtingi modeliai. Bendras europinis susitarimas būtų sudėtingesnis, bet, jo manymu, ši tema gali tapti svarbi ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kontekste.

Politinė komanda ir pirmosios darbo dienos

Jei Seimas patvirtins Vyriausybės programą ir M. Katelynas prisieks, jis pradės eiti vidaus reikalų ministro pareigas. Pats politikas sako, kad dalis viceministrų komandos turėtų keistis, o dalis likti. Konkrečių pavardžių jis kol kas neįvardija, nes sprendimai priklausys nuo pokalbių su esama politinio pasitikėjimo komanda.

Jis taip pat komentavo klausimą dėl dabartinio ministro Vladislavo Kondratovičiaus. M. Katelyno teigimu, būtų nekorektiška einančiam pareigas ministrui siūlyti viceministro postą. Viešai skelbta, kad V. Kondratovičius svarsto dalyvauti išankstiniuose Seimo rinkimuose Nalšios šiaurinėje apygardoje.

Pirmoji darbo diena, pasak M. Katelyno, būtų iš dalies ceremoninė: numatyti susitikimai su Seimo frakcijomis, Vyriausybės programos svarstymas ir priėmimas, priesaika, o vėliau – tradicinis vadinamojo juodojo portfelio perėmimas ministerijoje. Tačiau jis pabrėžia, kad ceremonijoms laiko bus nedaug, nes tai jau trečia Vyriausybė šią kadenciją, o darbai nelaukia.

Didžiausi iššūkiai laukia iškart: migracijos srautai per Latviją, pasienio pajėgumai, pareigūnų atlyginimai, viršvalandžiai, civilinė sauga, regionų politika ir ministerijos politinės komandos formavimas. Būtent šios temos nulems, ar laikina pasienio kontrolė prie Latvijos sienos liks tik teoriniu scenarijumi, ar taps realia priemone, kurią pajustų ir Lietuvos vairuotojai.

Ką tai reiškia vairuotojams artimiausiu metu

Kol kas joks sprendimas dėl nuolatinės ar laikinos patikros Lietuvos ir Latvijos pasienyje nėra paskelbtas. Vairuotojams tai reiškia, kad įprasta tvarka nesikeičia, tačiau situaciją verta stebėti. Jei migracijos srautai toliau augs, Vidaus reikalų ministerija ir pasieniečiai gali teikti siūlymus dėl papildomų ribojimų ar patikrų.

Tokiu atveju svarbiausia būtų laiku paskelbta informacija apie kontrolės mastą, vietas ir galimą poveikį eismui. Patirtis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje rodo, kad net ir laikinos priemonės gali sukelti ženklius automobilių srautų sutrikimus, ypač savaitgaliais ar intensyvesnių kelionių laikotarpiu.

M. Katelyno žinutė kol kas yra dviguba. Viena vertus, valstybė nenori grįžti prie vidinės sienos kontrolės, nes tai būtų nepatogus ir griežtas sprendimas. Kita vertus, jeigu Latvijos kryptimi einantis neteisėtos migracijos srautas nebus suvaldytas, Lietuva gali svarstyti net ir tokias priemones, kurios anksčiau atrodė mažai tikėtinos.

Todėl Lietuvos ir Latvijos pasienio klausimas tampa ne tik vidaus politikos ar migracijos tema, bet ir praktiniu kelių eismo klausimu. Kiekvienas papildomas kontrolės mechanizmas pasienyje pirmiausia matomas automobilių eilėse, vairuotojų laukimo laike ir kelionių planavime. Būtent dėl to ši diskusija aktuali visiems, kurie reguliariai juda tarp Lietuvos ir Latvijos ar naudojasi Baltijos šalių tranzito maršrutais.